Del miliono iždui; taipgi negailėjo
Ir Domas Radvila, kuris, užstatęs savo
Turtus, net du regimentu juk suformavo.
Vyk, vyk, tik pinigų paimk; ten vyrai tinka,
Tik trūksta ten skatiko; gero Tamstai linkim«.
Čia Telimena telkia žvilgsnį išsklaidytą:
»Veltui, pasakė, jau tavęs nesulaikyti,
Manasis karžygy! į mūšį smelkdams galvą,
Pažvelki nors į savo mylimosios spalvą!
(Čia kaspiną paėmus nuo savos suknelės,
Tuoj Grafui prie krūtinės prisegė ženklelį.)
Te ši spalva tave ir nuo patrankų gina,
Nuo durtuvų, taip pat prieš lietų net sierinį,
O karžygio darbais plačiai kai pagarsėsi,
Kai nemirtingus laurus po kovų uždėsi
Ant kruvinų šarvų ir šalmo savo tvirto,
Pažvelk tada vėl į ženklelį tau paskirtą,
Atmink tada uždėjusią jį ranką šitą!«
Ir ranką padavė. – Ją, ant kelies parkritęs,
Pons Grafas pabučiavo; čia akis jau kelia
Į aukštį Telimena, traukdama skarelę,
Nes mato ji taip didį Grafo sujudimą,
Tad dūsauja, bet mano, gal apsirikimas.
Bet čia Teisėjas taria: »Mano Grafe, laikas«.
O Kunigas: »Gana jau! šaukia, mano vaikai!
Pons skubinkis«. Taip išskiria kartu abu tie seniai
Jausmingą porą, ir apleist ji turi menę.
Tuo tarpu ponas Tadas apkabino savo
Dėduką ir į ranką Kirminui bučiavo.
Čia Kirminas minutei Tadą sutūrėjo
Ir, ant galvos rankas jam kryžiavai uždėjęs,
Pasakė jam: »Sūnau! te Dievas tave gina!«
Pravirko ... Ir tuojau už durų jau vaikinas.
»Tad kaip? Teisėjas klausia, kaip gi, mielas broli?
Vis nepažįsta tėvo dar sūnus ik šiolei,
Net iškeliaudams!« – »Ne..., tik kunigas pasakė.
(Čia ašaroms gausioms paplūdo jojo akys.)
Ir kam gi prieš išvykstant jam dar paminėti,
Kad tėvui jo pasauly nėr kur pasidėti?
Norėjau pasakyt, ir, Dievas mato, laukiau,
Tačiau už nuodėmes darau aš Dievui auką«.
»Tad jau, Teisėjas tarė, laikas pamąstyti
Apie save, juk persunku bus atlaikyti
Tau emigracija, nes senas tu, ligonis;
Kalbėjai, kad turi arti gerus čia žmones;
Sakyk? vežimas paruoštas, nes laikas spiria.
Manau, geriausia bus gal pas eigulį girioj?«
Linguodams galva tarė Kirminas: »Pakolei
Yra dar laiko. Tik pakviesk kleboną, broli,
Kad kuo greičiausia su vijatiku atvyktų,
O čia, be Raktininko, nieko kad neliktų.
Užkišk duris«.
Padaręs tai, tuojau Teisėjas
Ant lovos sėdas; o Gervazas, pasidėjęs
Alkūnę ant peiliuko, priešais pastatyto,
Žemyn nuleidžia galvą, rengdamos klausyti.
Pirmiausia Kirminas ties Raktininku laiko
Akis nustatęs ir kalbėti ilgai taikos.
Iš karto, kaip chirurgas, minkštą ranką leidžia
Ant skaudamosios vietos, tik paskui jau žeidžia;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Kirminas atsisveikina su Grafu ir Tadu ir kodėl taip ir nepasako Tadui, kad yra jo tėvas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Grafui, kuris kalba apie karžygio žygius, Kirminas praktiškai pataria pasiimti pinigų ir suformuoti rotą, nes kariuomenei labiausiai trūksta lėšų. Tadą jis palaimina, uždėjęs rankas jam ant galvos: „Sūnau! te Dievas tave gina!“, ir pravirksta. Tadui tai skamba kaip kunigo žodis, o skaitytojas žino, kad taip kalba tėvas. Teisėjas stebisi, kad sūnus išvyksta nepažinęs tėvo. Kirminas atsako nenorįs sūnui sakyti, kad „tėvui jo pasauly nėr kur pasidėti“, ir šią tylą aukojąs Dievui už savo nuodėmes. Tylėjimas tampa jo atgailos dalimi.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.