Tačiau už nuodėmes darau aš Dievui auką«.
»Tad jau, Teisėjas tarė, laikas pamąstyti
Apie save, juk persunku bus atlaikyti
Tau emigracija, nes senas tu, ligonis;
Kalbėjai, kad turi arti gerus čia žmones;
Sakyk? vežimas paruoštas, nes laikas spiria.
Manau, geriausia bus gal pas eigulį girioj?«
Linguodams galva tarė Kirminas: »Pakolei
Yra dar laiko. Tik pakviesk kleboną, broli,
Kad kuo greičiausia su vijatiku atvyktų,
O čia, be Raktininko, nieko kad neliktų.
Užkišk duris«.
Padaręs tai, tuojau Teisėjas
Ant lovos sėdas; o Gervazas, pasidėjęs
Alkūnę ant peiliuko, priešais pastatyto,
Žemyn nuleidžia galvą, rengdamos klausyti.
Pirmiausia Kirminas ties Raktininku laiko
Akis nustatęs ir kalbėti ilgai taikos.
Iš karto, kaip chirurgas, minkštą ranką leidžia
Ant skaudamosios vietos, tik paskui jau žeidžia;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Kirminas atsisveikina su Grafu ir Tadu ir kodėl taip ir nepasako Tadui, kad yra jo tėvas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Grafui, kuris kalba apie karžygio žygius, Kirminas praktiškai pataria pasiimti pinigų ir suformuoti rotą, nes kariuomenei labiausiai trūksta lėšų. Tadą jis palaimina, uždėjęs rankas jam ant galvos: „Sūnau! te Dievas tave gina!“, ir pravirksta. Tadui tai skamba kaip kunigo žodis, o skaitytojas žino, kad taip kalba tėvas. Teisėjas stebisi, kad sūnus išvyksta nepažinęs tėvo. Kirminas atsako nenorįs sūnui sakyti, kad „tėvui jo pasauly nėr kur pasidėti“, ir šią tylą aukojąs Dievui už savo nuodėmes. Tylėjimas tampa jo atgailos dalimi.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.