Tai priežasčių viena to mūs susikirtimo.
Apsirikau, nes tu mylėjai piemenaitę,
O aš šią puikią Nimfą, kilniąją panaitę.
Te priešų kraujuose pranyksta mūs piktumai
Ir te nuo šiol tarp mūsų žydi taikingumai;
Tesprendžiasi kitaip tas ginčas nelabasis:
Kovokime, kas meilėj būsime pirmasis!
Abu čionai palikime kartu mūs meilę,
O skubinkim tenai, kur laukia savos eilės;
Kovokime su savo papročiais blogaisiais,
O priešus nugalėkime pečiais tvirtaisiais«.
Tai taręs, Telimenai metė žvilgsnį gilų,
Bet ji, nustebusi, nė žodžio neprabilo.
»Ir Ponas Grafas vyksta? perkirto Teisėjas.
Tikėki, Tamsta pasilikt ramiai galėjai.
Bajorą vargšą tai valdžia nubaust galėtų,
Bet Grafas juk tikrai nebūsi palytėtas;
Gerai Maskolių valdžią pažinai, man matos,
Tai išsipirkt galėsi net puse intratos«
»Negal tai, tarė Grafas, mano būdui tikti!
Neesant mylimam, bent karžygiu reik likti;
Jei meilėj pastangos man baigias nelaimingai,
Jei jau širdis menka, bent bus ranka galinga«.
Čia Telimena klausia: »Kas mylėt neduoda
Ir būt laimingam Tamstai?« – »Tas likimas juodas,
Pasakė Grafas, nujautimas nelaimingas,
Kurs traukia vis tolyn, darbai vis ypatingi.
Tikrai rengiausi šiandien garbei Telimenos
Sudėti auką ten, pas aukurą Himeno,
Bet rodo tas jaunuolis gražų taip dalyką:
Laisvai nuo sutuoktuvių šalinas vainiko
Ir eina savo širdį išmėgint sunkumuos
Nepastovaus likimo ir pavojingumuos
Karų, tad gema man taip pat nauja epoka!
Jau skamba žygių atbalsys Birbante-rokkoj:
Kad tai tas atbalsys pasiektų ir Lenkiją!«
Pasakė tai, didingai keldams kalaviją.
»Taigi, pasakė Kirminas, reik Tamstai joti,
Tik pinigų paimk, tai suformuosi rotą;
Prancūzai iš Potockio Vlado juk stebėjos
Del miliono iždui; taipgi negailėjo
Ir Domas Radvila, kuris, užstatęs savo
Turtus, net du regimentu juk suformavo.
Vyk, vyk, tik pinigų paimk; ten vyrai tinka,
Tik trūksta ten skatiko; gero Tamstai linkim«.
Čia Telimena telkia žvilgsnį išsklaidytą:
»Veltui, pasakė, jau tavęs nesulaikyti,
Manasis karžygy! į mūšį smelkdams galvą,
Pažvelki nors į savo mylimosios spalvą!
(Čia kaspiną paėmus nuo savos suknelės,
Tuoj Grafui prie krūtinės prisegė ženklelį.)
Te ši spalva tave ir nuo patrankų gina,
Nuo durtuvų, taip pat prieš lietų net sierinį,
O karžygio darbais plačiai kai pagarsėsi,
Kai nemirtingus laurus po kovų uždėsi
Ant kruvinų šarvų ir šalmo savo tvirto,
Pažvelk tada vėl į ženklelį tau paskirtą,
Atmink tada uždėjusią jį ranką šitą!«
Ir ranką padavė. – Ją, ant kelies parkritęs,
Pons Grafas pabučiavo; čia akis jau kelia
Į aukštį Telimena, traukdama skarelę,
Nes mato ji taip didį Grafo sujudimą,
Tad dūsauja, bet mano, gal apsirikimas.
Bet čia Teisėjas taria: »Mano Grafe, laikas«.
O Kunigas: »Gana jau! šaukia, mano vaikai!
Pons skubinkis«. Taip išskiria kartu abu tie seniai
Jausmingą porą, ir apleist ji turi menę.
Tuo tarpu ponas Tadas apkabino savo
Dėduką ir į ranką Kirminui bučiavo.
Čia Kirminas minutei Tadą sutūrėjo
Ir, ant galvos rankas jam kryžiavai uždėjęs,
Pasakė jam: »Sūnau! te Dievas tave gina!«
Pravirko ... Ir tuojau už durų jau vaikinas.
»Tad kaip? Teisėjas klausia, kaip gi, mielas broli?
Vis nepažįsta tėvo dar sūnus ik šiolei,
Net iškeliaudams!« – »Ne..., tik kunigas pasakė.
(Čia ašaroms gausioms paplūdo jojo akys.)
Ir kam gi prieš išvykstant jam dar paminėti,
Kad tėvui jo pasauly nėr kur pasidėti?
Norėjau pasakyt, ir, Dievas mato, laukiau,
Tačiau už nuodėmes darau aš Dievui auką«.
»Tad jau, Teisėjas tarė, laikas pamąstyti
Apie save, juk persunku bus atlaikyti
Tau emigracija, nes senas tu, ligonis;
Kalbėjai, kad turi arti gerus čia žmones;
Sakyk? vežimas paruoštas, nes laikas spiria.
Manau, geriausia bus gal pas eigulį girioj?«
Linguodams galva tarė Kirminas: »Pakolei
Yra dar laiko. Tik pakviesk kleboną, broli,
Kad kuo greičiausia su vijatiku atvyktų,
O čia, be Raktininko, nieko kad neliktų.
Užkišk duris«.
Padaręs tai, tuojau Teisėjas
Ant lovos sėdas; o Gervazas, pasidėjęs
Alkūnę ant peiliuko, priešais pastatyto,
Žemyn nuleidžia galvą, rengdamos klausyti.
Pirmiausia Kirminas ties Raktininku laiko
Akis nustatęs ir kalbėti ilgai taikos.
Iš karto, kaip chirurgas, minkštą ranką leidžia
Ant skaudamosios vietos, tik paskui jau žeidžia;
Taip Kirmino žvilgsnys statusis sulipšnėjo,
Dar ilgai jis Gervazui į akis žiūrėjo,
Kol pagaliau, lyg taikydamas smūgį tvirtą,
Akis pridengęs, gilią tylą taip nukirto:
»Soplica Jackus aš...«
Tai Raktininkas girdi,
Pabąla, svyra, nes lyg pervėrė jam širdį
Tie žodžiai, ant vienos tik, rodės, laikės kojos,
Lyg puldamas akmuo pakelyje sustojęs.
Akis pravėrė, o pro lūpas dantys matės,
Kuriais lyg grasė, dar ūsus piktai atstatęs;
Sulaikė keliais jis paleistą kalaviją
Ir stverdams dešiniąja pats ant jo pašlijo;
Jis, rodėsi, ant vietos vos tiktai stovėjo,
Ir kalavijas visas spaudžiamas tirtėjo.
Kaip lūšis sužeistas, taip Raktininkas stengės
Sutelkt jėgas, ir ant medžiotojo šokt rengės:
Pasipučia taip lūšis, akimis vadžioja,
Ūsus tik judina ir uodegą trukčioja.
»Rembaila, tarė Kunigas, žmonių piktųjų
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Grafas kalba su Tadu prieš jiems išvykstant iš Soplicovo?
2. Kaip Kirminas atsisveikina su Grafu ir Tadu ir kodėl taip ir nepasako Tadui, kad yra jo tėvas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Grafui, kuris kalba apie karžygio žygius, Kirminas praktiškai pataria pasiimti pinigų ir suformuoti rotą, nes kariuomenei labiausiai trūksta lėšų. Tadą jis palaimina, uždėjęs rankas jam ant galvos: „Sūnau! te Dievas tave gina!“, ir pravirksta. Tadui tai skamba kaip kunigo žodis, o skaitytojas žino, kad taip kalba tėvas. Teisėjas stebisi, kad sūnus išvyksta nepažinęs tėvo. Kirminas atsako nenorįs sūnui sakyti, kad „tėvui jo pasauly nėr kur pasidėti“, ir šią tylą aukojąs Dievui už savo nuodėmes. Tylėjimas tampa jo atgailos dalimi.
3. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.