Į aukštį Telimena, traukdama skarelę,
Nes mato ji taip didį Grafo sujudimą,
Tad dūsauja, bet mano, gal apsirikimas.
Bet čia Teisėjas taria: »Mano Grafe, laikas«.
O Kunigas: »Gana jau! šaukia, mano vaikai!
Pons skubinkis«. Taip išskiria kartu abu tie seniai
Jausmingą porą, ir apleist ji turi menę.
Tuo tarpu ponas Tadas apkabino savo
Dėduką ir į ranką Kirminui bučiavo.
Čia Kirminas minutei Tadą sutūrėjo
Ir, ant galvos rankas jam kryžiavai uždėjęs,
Pasakė jam: »Sūnau! te Dievas tave gina!«
Pravirko ... Ir tuojau už durų jau vaikinas.
»Tad kaip? Teisėjas klausia, kaip gi, mielas broli?
Vis nepažįsta tėvo dar sūnus ik šiolei,
Net iškeliaudams!« – »Ne..., tik kunigas pasakė.
(Čia ašaroms gausioms paplūdo jojo akys.)
Ir kam gi prieš išvykstant jam dar paminėti,
Kad tėvui jo pasauly nėr kur pasidėti?
Norėjau pasakyt, ir, Dievas mato, laukiau,
Tačiau už nuodėmes darau aš Dievui auką«.
»Tad jau, Teisėjas tarė, laikas pamąstyti
Apie save, juk persunku bus atlaikyti
Tau emigracija, nes senas tu, ligonis;
Kalbėjai, kad turi arti gerus čia žmones;
Sakyk? vežimas paruoštas, nes laikas spiria.
Manau, geriausia bus gal pas eigulį girioj?«
Linguodams galva tarė Kirminas: »Pakolei
Yra dar laiko. Tik pakviesk kleboną, broli,
Kad kuo greičiausia su vijatiku atvyktų,
O čia, be Raktininko, nieko kad neliktų.
Užkišk duris«.
Padaręs tai, tuojau Teisėjas
Ant lovos sėdas; o Gervazas, pasidėjęs
Alkūnę ant peiliuko, priešais pastatyto,
Žemyn nuleidžia galvą, rengdamos klausyti.
Pirmiausia Kirminas ties Raktininku laiko
Akis nustatęs ir kalbėti ilgai taikos.
Iš karto, kaip chirurgas, minkštą ranką leidžia
Ant skaudamosios vietos, tik paskui jau žeidžia;
Taip Kirmino žvilgsnys statusis sulipšnėjo,
Dar ilgai jis Gervazui į akis žiūrėjo,
Kol pagaliau, lyg taikydamas smūgį tvirtą,
Akis pridengęs, gilią tylą taip nukirto:
»Soplica Jackus aš...«
Tai Raktininkas girdi,
Pabąla, svyra, nes lyg pervėrė jam širdį
Tie žodžiai, ant vienos tik, rodės, laikės kojos,
Lyg puldamas akmuo pakelyje sustojęs.
Akis pravėrė, o pro lūpas dantys matės,
Kuriais lyg grasė, dar ūsus piktai atstatęs;
Sulaikė keliais jis paleistą kalaviją
Ir stverdams dešiniąja pats ant jo pašlijo;
Jis, rodėsi, ant vietos vos tiktai stovėjo,
Ir kalavijas visas spaudžiamas tirtėjo.
Kaip lūšis sužeistas, taip Raktininkas stengės
Sutelkt jėgas, ir ant medžiotojo šokt rengės:
Pasipučia taip lūšis, akimis vadžioja,
Ūsus tik judina ir uodegą trukčioja.
»Rembaila, tarė Kunigas, žmonių piktųjų
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.