Taip Kirmino žvilgsnys statusis sulipšnėjo,
Dar ilgai jis Gervazui į akis žiūrėjo,
Kol pagaliau, lyg taikydamas smūgį tvirtą,
Akis pridengęs, gilią tylą taip nukirto:
»Soplica Jackus aš...«
Tai Raktininkas girdi,
Pabąla, svyra, nes lyg pervėrė jam širdį
Tie žodžiai, ant vienos tik, rodės, laikės kojos,
Lyg puldamas akmuo pakelyje sustojęs.
Akis pravėrė, o pro lūpas dantys matės,
Kuriais lyg grasė, dar ūsus piktai atstatęs;
Sulaikė keliais jis paleistą kalaviją
Ir stverdams dešiniąja pats ant jo pašlijo;
Jis, rodėsi, ant vietos vos tiktai stovėjo,
Ir kalavijas visas spaudžiamas tirtėjo.
Kaip lūšis sužeistas, taip Raktininkas stengės
Sutelkt jėgas, ir ant medžiotojo šokt rengės:
Pasipučia taip lūšis, akimis vadžioja,
Ūsus tik judina ir uodegą trukčioja.
»Rembaila, tarė Kunigas, žmonių piktųjų
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.