Ponas Tadas393-395 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus79% kūrinio
393 psl.

Tačiau už nuodėmes darau aš Dievui auką«.

»Tad jau, Teisėjas tarė, laikas pamąstyti

Apie save, juk persunku bus atlaikyti

Tau emigracija, nes senas tu, ligonis;

Kalbėjai, kad turi arti gerus čia žmones;

Sakyk? vežimas paruoštas, nes laikas spiria.

Manau, geriausia bus gal pas eigulį girioj?«

Linguodams galva tarė Kirminas: »Pakolei

Yra dar laiko. Tik pakviesk kleboną, broli,

Kad kuo greičiausia su vijatiku atvyktų,

O čia, be Raktininko, nieko kad neliktų.

Užkišk duris«.

Padaręs tai, tuojau Teisėjas

Ant lovos sėdas; o Gervazas, pasidėjęs

Alkūnę ant peiliuko, priešais pastatyto,

Žemyn nuleidžia galvą, rengdamos klausyti.

Pirmiausia Kirminas ties Raktininku laiko

Akis nustatęs ir kalbėti ilgai taikos.

Iš karto, kaip chirurgas, minkštą ranką leidžia

Ant skaudamosios vietos, tik paskui jau žeidžia;

394 psl.

Taip Kirmino žvilgsnys statusis sulipšnėjo,

Dar ilgai jis Gervazui į akis žiūrėjo,

Kol pagaliau, lyg taikydamas smūgį tvirtą,

Akis pridengęs, gilią tylą taip nukirto:

»Soplica Jackus aš...«

Tai Raktininkas girdi,

Pabąla, svyra, nes lyg pervėrė jam širdį

Tie žodžiai, ant vienos tik, rodės, laikės kojos,

Lyg puldamas akmuo pakelyje sustojęs.

Akis pravėrė, o pro lūpas dantys matės,

Kuriais lyg grasė, dar ūsus piktai atstatęs;

Sulaikė keliais jis paleistą kalaviją

Ir stverdams dešiniąja pats ant jo pašlijo;

Jis, rodėsi, ant vietos vos tiktai stovėjo,

Ir kalavijas visas spaudžiamas tirtėjo.

Kaip lūšis sužeistas, taip Raktininkas stengės

Sutelkt jėgas, ir ant medžiotojo šokt rengės:

Pasipučia taip lūšis, akimis vadžioja,

Ūsus tik judina ir uodegą trukčioja.

»Rembaila, tarė Kunigas, žmonių piktųjų

395 psl.

Jau nebijau, nes Dievo rankoje esu jau.

Tad į tave kalbu dabar vardu jau Tojo,

Kurs nukryžiuotas piktadėjui dovanojo

Ir jį palaimino, tad tu taip pat nurimki

Ir kantriai tai, ką pasakysiu tau, priimki.

Patsai prisipažįstu; tad turiu ieškoti

Sau atleidimo, bent prašyti dovanoti.

Tad išklausyk; paskui darysi ką norėjai«.

Ir, kaip prieš maldą, jis abi rankas sudėjo.

Čia Raktininkas susimąstęs pasitraukė,

Pečiais trukčiojo ir ranka per kaktą braukė.

O Kunigas pradėjo pasakoti eilę

Jo su Horeška prietykių, ir savo meilę

Prie jo dukters, ir nuoskaudas iš Stalininko.

Bet toj išpažinty minčių tiek prisirinko,

Tiek buvo atgailos ir tiek nusiskundimų,

Kad rodės baigia jau, ir vėl kalbėti ima.

Istoriją Horeškų, kam geriau atminti,

Jei jau ne Raktininkui? tad, nors ji supinta,

Žinojo puikiai, kur kalboj koks žodis tiko.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.