Ponas Tadas395 psl. · apie 5 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus79% kūrinio
395 psl.

Jau nebijau, nes Dievo rankoje esu jau.

Tad į tave kalbu dabar vardu jau Tojo,

Kurs nukryžiuotas piktadėjui dovanojo

Ir jį palaimino, tad tu taip pat nurimki

Ir kantriai tai, ką pasakysiu tau, priimki.

Patsai prisipažįstu; tad turiu ieškoti

Sau atleidimo, bent prašyti dovanoti.

Tad išklausyk; paskui darysi ką norėjai«.

Ir, kaip prieš maldą, jis abi rankas sudėjo.

Čia Raktininkas susimąstęs pasitraukė,

Pečiais trukčiojo ir ranka per kaktą braukė.

O Kunigas pradėjo pasakoti eilę

Jo su Horeška prietykių, ir savo meilę

Prie jo dukters, ir nuoskaudas iš Stalininko.

Bet toj išpažinty minčių tiek prisirinko,

Tiek buvo atgailos ir tiek nusiskundimų,

Kad rodės baigia jau, ir vėl kalbėti ima.

Istoriją Horeškų, kam geriau atminti,

Jei jau ne Raktininkui? tad, nors ji supinta,

Žinojo puikiai, kur kalboj koks žodis tiko.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.