Ponas Tadas394-396 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus79% kūrinio
394 psl.

Taip Kirmino žvilgsnys statusis sulipšnėjo,

Dar ilgai jis Gervazui į akis žiūrėjo,

Kol pagaliau, lyg taikydamas smūgį tvirtą,

Akis pridengęs, gilią tylą taip nukirto:

»Soplica Jackus aš...«

Tai Raktininkas girdi,

Pabąla, svyra, nes lyg pervėrė jam širdį

Tie žodžiai, ant vienos tik, rodės, laikės kojos,

Lyg puldamas akmuo pakelyje sustojęs.

Akis pravėrė, o pro lūpas dantys matės,

Kuriais lyg grasė, dar ūsus piktai atstatęs;

Sulaikė keliais jis paleistą kalaviją

Ir stverdams dešiniąja pats ant jo pašlijo;

Jis, rodėsi, ant vietos vos tiktai stovėjo,

Ir kalavijas visas spaudžiamas tirtėjo.

Kaip lūšis sužeistas, taip Raktininkas stengės

Sutelkt jėgas, ir ant medžiotojo šokt rengės:

Pasipučia taip lūšis, akimis vadžioja,

Ūsus tik judina ir uodegą trukčioja.

»Rembaila, tarė Kunigas, žmonių piktųjų

395 psl.

Jau nebijau, nes Dievo rankoje esu jau.

Tad į tave kalbu dabar vardu jau Tojo,

Kurs nukryžiuotas piktadėjui dovanojo

Ir jį palaimino, tad tu taip pat nurimki

Ir kantriai tai, ką pasakysiu tau, priimki.

Patsai prisipažįstu; tad turiu ieškoti

Sau atleidimo, bent prašyti dovanoti.

Tad išklausyk; paskui darysi ką norėjai«.

Ir, kaip prieš maldą, jis abi rankas sudėjo.

Čia Raktininkas susimąstęs pasitraukė,

Pečiais trukčiojo ir ranka per kaktą braukė.

O Kunigas pradėjo pasakoti eilę

Jo su Horeška prietykių, ir savo meilę

Prie jo dukters, ir nuoskaudas iš Stalininko.

Bet toj išpažinty minčių tiek prisirinko,

Tiek buvo atgailos ir tiek nusiskundimų,

Kad rodės baigia jau, ir vėl kalbėti ima.

Istoriją Horeškų, kam geriau atminti,

Jei jau ne Raktininkui? tad, nors ji supinta,

Žinojo puikiai, kur kalboj koks žodis tiko.

396 psl.

Tačiau Teisėjas nesuprato daug dalykų.

Abu nulenkę galvas klausėsi domingai,

Kalba gi Jackaus darės vis labiau tvarkinga,

Tik kartais ilso jis.

»Žinai pats, Gervazėli, kaip dažnai paprato

Pons Stalininkas gert už mano vis sveikatą,

Kaip geria, būdavo, pakeldamas stiklinę,

Kaip, būdavo, visuomet draugą Jackų mini,

Kad tokio draugo jis dar niekad neturėjęs;

Ir kaip bučiuodavo! Visi, kurie regėjo,

Manydavo, kad sielą paaukot galėjo

Del mano laimės!

»Tuo tarpu jau apylinkėj kai kas kartojo:

Ei, pons Soplica! perlengva tavoji koja

To pono slenksčiui, peržengi dažnai jį veltui,

Geriau, kad ponas Jackus jos tenai nekeltų«.

Juokiaus nuduodams, kad tyčiojuos iš magnatų,

Iš dukrų jų, kad man nereik aristokratų;

Kad jei lankausi ten, tai tik kad man malonu,

Bet vesti, tai manau tiktai sau lygią žmoną.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.