Tačiau Teisėjas nesuprato daug dalykų.
Abu nulenkę galvas klausėsi domingai,
Kalba gi Jackaus darės vis labiau tvarkinga,
Tik kartais ilso jis.
»Žinai pats, Gervazėli, kaip dažnai paprato
Pons Stalininkas gert už mano vis sveikatą,
Kaip geria, būdavo, pakeldamas stiklinę,
Kaip, būdavo, visuomet draugą Jackų mini,
Kad tokio draugo jis dar niekad neturėjęs;
Ir kaip bučiuodavo! Visi, kurie regėjo,
Manydavo, kad sielą paaukot galėjo
Del mano laimės!
»Tuo tarpu jau apylinkėj kai kas kartojo:
Ei, pons Soplica! perlengva tavoji koja
To pono slenksčiui, peržengi dažnai jį veltui,
Geriau, kad ponas Jackus jos tenai nekeltų«.
Juokiaus nuduodams, kad tyčiojuos iš magnatų,
Iš dukrų jų, kad man nereik aristokratų;
Kad jei lankausi ten, tai tik kad man malonu,
Bet vesti, tai manau tiktai sau lygią žmoną.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.