Jau nebijau, nes Dievo rankoje esu jau.
Tad į tave kalbu dabar vardu jau Tojo,
Kurs nukryžiuotas piktadėjui dovanojo
Ir jį palaimino, tad tu taip pat nurimki
Ir kantriai tai, ką pasakysiu tau, priimki.
Patsai prisipažįstu; tad turiu ieškoti
Sau atleidimo, bent prašyti dovanoti.
Tad išklausyk; paskui darysi ką norėjai«.
Ir, kaip prieš maldą, jis abi rankas sudėjo.
Čia Raktininkas susimąstęs pasitraukė,
Pečiais trukčiojo ir ranka per kaktą braukė.
O Kunigas pradėjo pasakoti eilę
Jo su Horeška prietykių, ir savo meilę
Prie jo dukters, ir nuoskaudas iš Stalininko.
Bet toj išpažinty minčių tiek prisirinko,
Tiek buvo atgailos ir tiek nusiskundimų,
Kad rodės baigia jau, ir vėl kalbėti ima.
Istoriją Horeškų, kam geriau atminti,
Jei jau ne Raktininkui? tad, nors ji supinta,
Žinojo puikiai, kur kalboj koks žodis tiko.
Tačiau Teisėjas nesuprato daug dalykų.
Abu nulenkę galvas klausėsi domingai,
Kalba gi Jackaus darės vis labiau tvarkinga,
Tik kartais ilso jis.
»Žinai pats, Gervazėli, kaip dažnai paprato
Pons Stalininkas gert už mano vis sveikatą,
Kaip geria, būdavo, pakeldamas stiklinę,
Kaip, būdavo, visuomet draugą Jackų mini,
Kad tokio draugo jis dar niekad neturėjęs;
Ir kaip bučiuodavo! Visi, kurie regėjo,
Manydavo, kad sielą paaukot galėjo
Del mano laimės!
»Tuo tarpu jau apylinkėj kai kas kartojo:
Ei, pons Soplica! perlengva tavoji koja
To pono slenksčiui, peržengi dažnai jį veltui,
Geriau, kad ponas Jackus jos tenai nekeltų«.
Juokiaus nuduodams, kad tyčiojuos iš magnatų,
Iš dukrų jų, kad man nereik aristokratų;
Kad jei lankausi ten, tai tik kad man malonu,
Bet vesti, tai manau tiktai sau lygią žmoną.
Tačiau juokai tie širdį, būdavo, užgauna:
Man buvo kelias atviras, buvau juk jaunas,
Drąsus, ir gal bajoras būt pas mus pirmuoju,
Jei nori tik, ir net karūnai kandiduoja!
Anuomet juk Tenčinskis iš namų karaliaus
Norėjo dukros, ir karalius davė valią.
Soplicų gi Tenčinskiams lygios ypatybės:
Iš kraujo, herbo ir Respublikai tarnybos!
»Kaip lengva žmogui kito laimę išsklaidyti,
Kurią ik mirčiai nėr jėgų atitaisyti!
Tik Stalininko žodis, ir abu laimingi
Gal būtume ik šiol ir sentume džiaugsmingi,
Ir jis pas mielą vaiką gal gražiai sau sentų,
Pas savo gražią Ievą ir dėkingą žentą,
Gal būtų ir anūkų sau gražiai sulaukęs!
Dabar gi kas? Abiem mums laimę jis sutraukė,
Ir pats ... ir užmušimas ... ir susipynimai
Jo pasekmių, ir mano tie prasižengimai!
Aš kaltint negaliu, aš užmušėjas jojo,
Aš teisės neturiu ir jam aš dovanoju;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.