Ponas Tadas395-397 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus79% kūrinio
395 psl.

Jau nebijau, nes Dievo rankoje esu jau.

Tad į tave kalbu dabar vardu jau Tojo,

Kurs nukryžiuotas piktadėjui dovanojo

Ir jį palaimino, tad tu taip pat nurimki

Ir kantriai tai, ką pasakysiu tau, priimki.

Patsai prisipažįstu; tad turiu ieškoti

Sau atleidimo, bent prašyti dovanoti.

Tad išklausyk; paskui darysi ką norėjai«.

Ir, kaip prieš maldą, jis abi rankas sudėjo.

Čia Raktininkas susimąstęs pasitraukė,

Pečiais trukčiojo ir ranka per kaktą braukė.

O Kunigas pradėjo pasakoti eilę

Jo su Horeška prietykių, ir savo meilę

Prie jo dukters, ir nuoskaudas iš Stalininko.

Bet toj išpažinty minčių tiek prisirinko,

Tiek buvo atgailos ir tiek nusiskundimų,

Kad rodės baigia jau, ir vėl kalbėti ima.

Istoriją Horeškų, kam geriau atminti,

Jei jau ne Raktininkui? tad, nors ji supinta,

Žinojo puikiai, kur kalboj koks žodis tiko.

396 psl.

Tačiau Teisėjas nesuprato daug dalykų.

Abu nulenkę galvas klausėsi domingai,

Kalba gi Jackaus darės vis labiau tvarkinga,

Tik kartais ilso jis.

»Žinai pats, Gervazėli, kaip dažnai paprato

Pons Stalininkas gert už mano vis sveikatą,

Kaip geria, būdavo, pakeldamas stiklinę,

Kaip, būdavo, visuomet draugą Jackų mini,

Kad tokio draugo jis dar niekad neturėjęs;

Ir kaip bučiuodavo! Visi, kurie regėjo,

Manydavo, kad sielą paaukot galėjo

Del mano laimės!

»Tuo tarpu jau apylinkėj kai kas kartojo:

Ei, pons Soplica! perlengva tavoji koja

To pono slenksčiui, peržengi dažnai jį veltui,

Geriau, kad ponas Jackus jos tenai nekeltų«.

Juokiaus nuduodams, kad tyčiojuos iš magnatų,

Iš dukrų jų, kad man nereik aristokratų;

Kad jei lankausi ten, tai tik kad man malonu,

Bet vesti, tai manau tiktai sau lygią žmoną.

397 psl.

Tačiau juokai tie širdį, būdavo, užgauna:

Man buvo kelias atviras, buvau juk jaunas,

Drąsus, ir gal bajoras būt pas mus pirmuoju,

Jei nori tik, ir net karūnai kandiduoja!

Anuomet juk Tenčinskis iš namų karaliaus

Norėjo dukros, ir karalius davė valią.

Soplicų gi Tenčinskiams lygios ypatybės:

Iš kraujo, herbo ir Respublikai tarnybos!

»Kaip lengva žmogui kito laimę išsklaidyti,

Kurią ik mirčiai nėr jėgų atitaisyti!

Tik Stalininko žodis, ir abu laimingi

Gal būtume ik šiol ir sentume džiaugsmingi,

Ir jis pas mielą vaiką gal gražiai sau sentų,

Pas savo gražią Ievą ir dėkingą žentą,

Gal būtų ir anūkų sau gražiai sulaukęs!

Dabar gi kas? Abiem mums laimę jis sutraukė,

Ir pats ... ir užmušimas ... ir susipynimai

Jo pasekmių, ir mano tie prasižengimai!

Aš kaltint negaliu, aš užmušėjas jojo,

Aš teisės neturiu ir jam aš dovanoju;

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.