Tačiau juokai tie širdį, būdavo, užgauna:
Man buvo kelias atviras, buvau juk jaunas,
Drąsus, ir gal bajoras būt pas mus pirmuoju,
Jei nori tik, ir net karūnai kandiduoja!
Anuomet juk Tenčinskis iš namų karaliaus
Norėjo dukros, ir karalius davė valią.
Soplicų gi Tenčinskiams lygios ypatybės:
Iš kraujo, herbo ir Respublikai tarnybos!
»Kaip lengva žmogui kito laimę išsklaidyti,
Kurią ik mirčiai nėr jėgų atitaisyti!
Tik Stalininko žodis, ir abu laimingi
Gal būtume ik šiol ir sentume džiaugsmingi,
Ir jis pas mielą vaiką gal gražiai sau sentų,
Pas savo gražią Ievą ir dėkingą žentą,
Gal būtų ir anūkų sau gražiai sulaukęs!
Dabar gi kas? Abiem mums laimę jis sutraukė,
Ir pats ... ir užmušimas ... ir susipynimai
Jo pasekmių, ir mano tie prasižengimai!
Aš kaltint negaliu, aš užmušėjas jojo,
Aš teisės neturiu ir jam aš dovanoju;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.