Ponas Tadas398 psl. · apie 5 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus79% kūrinio
398 psl.

Tačiau ir jis...

»Kad atvirai mane bent būtų rekuzavęs,

Nes mūs jausmus žinojo; būtų bent nedavęs

Lankytis taip dažnai; gal būčiau ir palikęs,

Papykęs, pasikeikęs ir svetur išvykęs.

Bet naują konceptą jis, išdidus, turėjo:

Ir nudavė, kad jam galvon net neatėjo,

Kad aš dukters jo rankos būčiau panorėjęs!

Buvau jam reikalingas, nes plačiai aplinkui

Bajorai, žemvaldžiai net prie manęs juk linko.

Bet, rodos, mano meilės jis nė nežinotų,

Priiminėjo, ir pradėjo net kartoti,

Kad vis dažniau lankyčiaus; jei kurį gi laiką

Du vienu būdavom, kai akys vos sulaiko

Jau ašaras, kai visas aš tą meilę rodau, –

Gudrus senukas tardavo tuoj ramų žodį

Apie medžioklę, procesus, seimelį...

»Nekartą prie stiklelio, būdavo, taip ima

Būčiuot mane ir spausti, rodyt pagerbimą,

Kai mano kalavijo, balso jam reikėjo,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.