O aš bučiuodamas jį taip nuduot turėjau,
Bet taip piktumas širdį, būdavo, apmaudžia,
Kad kalaviją, būdavo, ranka jau spaudžia.
Norėjos, būdavo, paėmus kardą spiauti
Į draugiškumą jo. Tačiau Ieva tai jautė,
Atspėdavo mane širdy jausmingoj savo,
Žvilgsniu visuomet, būdavo, manęs maldavo.
O buvo taip gražus, meilus tas balandėlis!
Žvilgsnys toks lengvas, kaip tylus pavasarėlis!
Toks angeliškas! taip mokėdavo atspėti,
Kad aš turėdavau nurimti ir tylėti.
Ir aš Lietuvoje – mušeika neramiausias,
Prieš ką drebėdavo net ponai galingiausi,
Kurio galva ne tik prieš poną Stalininką,
Bet net ir prieš karalių būtų nepalinkus,
Kam, būdavo, kiekvienas traukiasi iš kelio,
Tada nutildavau kaip nekalta avelė!
Lyg prieš Sanctissimum stovėčiau...
»Kiek kartų jam norėjau širdį atdaryti,
Jau net nusilenkdamas ketinau prašyti,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Jackus neprašė Ievos rankos atvirai ir kaip jo išdidumas paveikė kitų žmonių gyvenimus?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jackus ne kartą norėjo atverti širdį Stalininkui, bet šaltas jo žvilgsnis jį sulaikydavo, o pats jis vaidino abejingą, kad nenukentėtų Soplicų vardas. Kai Stalininkas paprašė jo patarimo, nes atvyko piršliai nuo Vitebsko kašteliono, Jackus nė nežinojo, ką atsakė, ir išjojo. Norėdamas užmiršti Ievą, jis vedė nemylimą moterį, Tado motiną, kuri liko nelaiminga, o apie Ievą kalbėta, kad per sužieduotuves ji apalpo ir tapo džiovininkė. Išdidumas sugriovė ne vien jo laimę.
2. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.