O visa tai apjuosia ežios pakraštinės,
Kur vietoms auga kriaušės, obelys laukinės...
Tuose laukuos anuomet prie sraunaus upelio,
Viršuj kalvutės, mažame beržų miškely,
Bajoro namas buvo pamatais mūriniais
Ir baltavo iš tolo sienos jo medinės;
O tuopų eilės paliai sienas tas žaliavo
Ir jos baltumo, rodės, dar daugiau įgavo;
Tas namas neperdidelis, bet jis ne vienas –
Dar kūtės plačios buvo, dar trys kūgiai šieno,
Ir kito pašaro netilpusio pašiūrėj.
Matyt, kad žemės turtų ten gana daug turi.
Matyti tai iš tankiai rikių sustatytų,
Kurios kaip žvaigždės tankios, o tas pat matyti
Ir iš keliolikos tvirtų darbščių artojų,
Kurie vagas ilgąsias dailiai, lygiai kloja
Ir aria tąsias lysves, lyg tai būtų daržui:
Matyt, su išteklium namuos tuos nesivaržo.
Nuolat atkelti vartai čia praeivį kviečia,
Nors būtų jis iš kokio tolimo pasviečio.
Važiuoja dviem arkliais štai kažkoks jaunas ponas,
Štai suka jis į kiemą pro pat gonkų šoną,
Sustoja. Pons iššoka, o arkliai, matyti,
Praalkę, kiemo žolę pradeda skabyti.
Kieme tyla, net gonkų durys uždarytos
Sklende senoviška iš medžio ištašyta.
Sugrįžusis nemanė eit tarnų ieškoti,
Greit sklendę atsikišo, trokšdams sužinoti,
Kaip tie namai atrodo, jųjų neregėjus
Tiek metų, kol mokytis jam mieste reikėjo.
Įbėgo ir sujudęs dairos po svetainę
Ir mato, kad joje veik nieks neatsimainė.
Tie pat ten buvo baldai ir tos pačios sienos,
Kurias nuo pat mažens matydavo kasdieną;
Tuos daiktus dar visus gerai jis pažinojo,
Ir portretai prie sienų dar tie pat kabojo.
Štai Krokuvos čemarkoje Kosčiuška žiūri
Aukštyn, ir rankose jis plieno kardą turi;
Jis taip atrodė, kai prisiekdamas žadėjo
Tuo pat kardu išginti tris Lenkų skriaudėjus,
Ar pats nuo jojo žūti. Čia aukštyn žiūrėdams
Sielojas Reitanas, jau laisvę apgailėdams;
Jis laiko peilį atlenktą į savo šoną,
Šalia knygas dar turi Fedono, Katono.
Toliau gabus Jasinskis, toks gražus ir jaunas
Drauge su Korsaku su priešais drąsiai kaunas:
Ant Pragos šancų stovi, Maskolius kapoja,
O Praga jau visa aplinkui tik liepsnoja.
Net seną laikrodį kurantinį pažino
Prie sienos pastatytą šėpoje medinėj.
Tuoj vaikišku džiaugsmu jo siūlą greit patraukė
Ir senojo mozūro nekantraudams laukė.
Po visą namą laksto, ieško kambarėlio,
Kuriam jisai gyveno, būdams mažutėlis;
Įėjęs apsidairo: argi tam mažuty –
Jo kambarėly moteris galėjo būti?
Ir kas tai būtų? Dėdė jo viengungis buvo,
Teta Petrapily senai jau apsibuvo. –
Ir šeimininkė čia gyventi negalėjo,
Nes čia pianinas buvo ir gaidų gulėjo
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kieno portretus Tadas atpažįsta ant dvaro svetainės sienų?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.