Todel jis būgną mėgo, ne knygas studento.
Bet dėdė tuos visus planus jo sunaikino,
Įsakė grįžti ir apvesdinti ketino:
Žadėjo pradžiai ūkio kaimą paaukoti,
O kiek vėliau ir visą dvarą dovanoti.
Visi tie Tado nuopelnai ir privalumai
Tuoj atkreipė naujos kaimynės domingumą.
Pirmoj akimirkoj jos akys išmėgino
Pečius jo, kaip stipruolio, plačią jo krūtinę,
O jo veide kaskart žymė raudona liko,
Kai tik tiesiog abiejų akys susitiko:
Ir tuoj drąsos jaunuolis daug daugiau įgavo,
Jau akys tvirtumu ir ugnimi žėravo.
Žiūrėjo ji taip pat, ir keturios lėlutės
Blizgėjo, kaip rarotų pamaldų žvakutės.
Jinai pirma prancūziškai kalbėt pradėjo.
Moksleivis, mat, todel knygas tuoj paminėjo,
Ir autorius, ir nuomonės paklausė Tado,
O iš atsakymų vėl kalbai temų rado.
Paskui pradėjo klausinėt apie tapybą,
Šokius ir muziką ir net apie braižybą!
Ir tiek vardų visokių mokslų privadino,
Kad Tadas net nustebo, kad tiek daug ji žino.
Ir geisdams, kad trūkumų jo nepastebėtų,
Jis jai atsakinėjo retkarčiais iš lėto.
Tik laimei mokytoja ta gera jam buvo:
Pamačius, kad atsakant jis kai kur užkliūva,
Tuoj lengvesnių dalykų ėmė klausinėti,
Tuojau pradėjo kaimo rūpesčius minėti,
Nurodė, kaip sukurt gyvenimą gražesnį,
Ir kaip linksmumų rasti eilę įvairesnę.
Ir Tadas mokytojos būdą greit pažino,
Dar pusė valandos – jau juodu pasižino,
Pradėjo net juokauti ir linksmai šnekėjo.
Tada ji duonos tris grumuliukus padėjo
Ir liepė rinktis: o jisai vien to telaukė,
Arčiausią paėmė; į tai kaktoms patraukė
Podkomožaitės; ji tuomet nusišypsojo,
Nes, ką tas grumuliukas reiškė, jau žinojo.
Tačiau kiti svečiai visai kitaip kalbėjo,
Nes Sakalo draugai, staiga įsigalėję,
Be gailesčio pradėjo striukininkus pulti,
Ir, rodėsi, galėjo greitai apsikulti;
Taip barėsi svečiai užustalėj sustoję,
O Rejentas užvis labiausiai skeryčiojo,
Jis savo pažiūras be pertrūkio tik gynė,
Ir, remdams savo mintį, gestais ją dar pynė.
(Kadais advokatavo Rejentas Bolesta,
Oratorium vadino jį, nes mėgo gestą.)
Dabar pašonėj priglaustos alkūnės matos,
Tuoj tiesia štai pirštus, nagus pirmyn atstatęs,
Vaizduodams tuo būdu šunų lenkčiui bėgimą
Ir sako: »Uzia, mūsų šuolių suskubimą,
Asesoriaus ir mano, gali atvaizduoti
Sekundomis kartiniai šūviai atsaikuoti;
Tik uzia! einam, o zuikys jau gerą galą
Laukais nubėgo, šunes paskui (čia per stalą
Rankas jis tiesia, pirštais šuns parodo šuolį).
O šunes strikt, ir iš akių beveik prapuolė!
Čia Sakalas pirmyn, puikus šuo, bet karštuolis
Ir jo per pirštą darėsi greitesnis šuolis.
Jis Striukį aplenkė, bet zuikio nepagavo,
Nes tas į lauką bėgdams tik šunis prigavo;
Gudrus zuikys! pamatęs tik, kad šunes telkias,
Tuoj švyst kairėn! ir jau į mišką smelkias;
O šunes pàskui jį, tai jis atgal patraukė,
Bet čia kaip syk jau mano Striukis zuikio laukė,
Ir »capt!« čia Rejentas taip ties Tadu suriko,
Kad jo kaimynei rodės šūvis čia ištiko.
Tas riksmas kalbą meilią jų staiga nutraukė
Ir galvos sukištos į šonus pasitraukė,
Kaip dvi viršūnės medžių audros palytėtos
Staiga išsiskiria; net po stalu sudėtos
Jų rankos meiliai sukabintos pasileido
Ir raudonumas apdengė jų jaunus veidus.
Čia Tadas greit atsakymą jau sugalvojo:
»Tiesa, Pons Rejente, sakau, tiesa tikroji,
Kad Striukis šuo puikus, jei dar, be to, jis greitas«...
»Kaip, greitas? sako Rejentas, kad jau prieitų,
Jog mano šuo nebūtų greitas?« Tadas ima
Tad girti Striukio šuns medžioklėj įgudimą
Ir sako, kad jį matęs eidamas iš girios,
Bet, gaila, gabumų visų jo neištyręs.
Asesorius, išgirdęs, metė greit stikliuką
Ir tuoj į Tadą jau piktas akis atsuko.
Asesorius už Rejentą lėčiau kalbėjo,
Silpnesnio rodės kūno ir lėčiau judėjo,
Tačiau baisus jis buvęs ir seime ir baliuj,
Ir buvo kalbama, kad žodžiais gilti gali.
Jis taip mokėdavęs piktai juokus sudėti,
Kad net kalendoriuj galėtum juos įdėti;
Kadais turtingas buvo, tik, kaip žmonės šneka,
Jis tėvo palikimo jau senai neteko:
Praleido jį plačiajam figuruodams sviete;
Dabar tarnaut pradėjo del reikšmės paviete.
Labai medžioklę mėgo: tai del malonumo,
Tai jau del to, kad jam miškuos ragų skambumai
Primindavo anuos laikus garsius triukšmingus,
Kai jis turėjo dar šaulius, šunis skaitlingus;
Dabar iš viso jau tik du šunis turėjo,
Ir dar del vieno jų greitumo ginčas ėjo!
Tad eidamas iš lėto tik ūsus sau taisė
Ir, juokdamos nuodingai, nieko jau nepaisė:
»Bajors be laipsnio ir šunelis beuodegis
Vienoki – uodega šun reikalinga, regis?
O Tamsta striukume greitumą nori girti?
Bet Tamstos čia teta, galėsim tad patirti
Iš jos. Nors pana Telimena ir tarp rusų
Gyveno, nors nematė ji medžioklių mūsų,
Bet jas pažįsta ji geriau už mūs jaunimą,
Nes metai jau savaime duoda prityrimą«.
Ir Tadas, užkluptas barnies tos netikėtai,
Sumišęs mąstė, ką čia reiktų jam pradėti,
Bet žvelgdams į rivalį neparodė baimės...
Tik Podkomožio čiaudėjims, bendrajai laimei,
Sulaikė pykčio audrą. »Vivat« jam kartojo,
O jis tik tabakinę pirštuose kilnojo.
Auksinė tabakinė, deimantais sagstyta,
Su portretu karaliaus Stasio įstatytu.
Karalius Podkomožio tėvui ją aukojo,
Ir Podkomožis ją ik šiol labai guodojo;
Kai ją lytėjo, reiškė, kad kalbėti rengias,
Todel visi tik tylą palaikyti stengės.
»Aukšti bajorai, tarė, Broliai Geradėjai!
Bus forumas, kai būsim į girias išėję
Medžiot, o namieje ginčus nedeciduoju,
Tai mūsų posėdį rytdienai tik solvuoju,
Ir replikas visas šiai dienai jau nutraukiu;
Šaukly! nukelk rytdienai bylą šią į lauką.
Rytoj ir Grafas čia medžiot atvyks, girdėjau,
Ir Pats drauge ten būsi, gerbiamas Teisėjau.
Ir panai Telimenai ir ponioms, panelėms
Parodysim senų medžioklių puikų kelią;
Ir Voiskis dalyvaudams mums primins gadynes
Senąsias«, tarė, duodams seniui tabakinę.
O Voiskis gale stalo, tarp svečių sėdėdams,
Žiūrėjo visą laiką nesmagus tylėdams,
Nors senio nuomonę norėjo sužinoti
Jaunieji, nes daugiausia teko jam medžioti.
Jisai tylėjo, ilgai pirštuos žiupsnį laikė,
Kol pagaliau taboką uostyt prisitaikė;
Sučiaudėjo, kad aidas orą net kilnojo,
O galvą palenkdams karčiai nusišypsojo:
»O man senam tai girdint liūdna, net ir pikta!
Seniems medžiotojams iš tikro nepatiktų,
Jei jie girdėtų, kad aukštam būry bajorų
Šuns uodegą nor spręsti, argi tai padoru!?.
Ir ką sens Reitanas sakytų, jei àtgytų?
Atgal į grabą grįžtų ir užsidarytų.
Ir Niesiolovskis vaivada ar patikėtų,
Kuris net kaiminę šunų paleist galėtų,
Kurs laiko vis šaulius dar papročių senųjų
Ir šimtą net vežimų tinklų tur ilgųjų?
O jo medžiojant ir žuvaujant nematyti
Ir niekas jo negal medžioti išprašyti,
Kuris Bialopiotrovičiaus net nepaklausė!
Na, ką gi jis dabar galėtų šaudyt, klausiu?
Puiki garbė tai būtų, jei toks pons garbingas
Jau imtų sekt medžioklėj jūs madas juokingas!
Laikais senaisiais, kol garsai medžioklės gaudė,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.