Ir dar del vieno jų greitumo ginčas ėjo!
Tad eidamas iš lėto tik ūsus sau taisė
Ir, juokdamos nuodingai, nieko jau nepaisė:
»Bajors be laipsnio ir šunelis beuodegis
Vienoki – uodega šun reikalinga, regis?
O Tamsta striukume greitumą nori girti?
Bet Tamstos čia teta, galėsim tad patirti
Iš jos. Nors pana Telimena ir tarp rusų
Gyveno, nors nematė ji medžioklių mūsų,
Bet jas pažįsta ji geriau už mūs jaunimą,
Nes metai jau savaime duoda prityrimą«.
Ir Tadas, užkluptas barnies tos netikėtai,
Sumišęs mąstė, ką čia reiktų jam pradėti,
Bet žvelgdams į rivalį neparodė baimės...
Tik Podkomožio čiaudėjims, bendrajai laimei,
Sulaikė pykčio audrą. »Vivat« jam kartojo,
O jis tik tabakinę pirštuose kilnojo.
Auksinė tabakinė, deimantais sagstyta,
Su portretu karaliaus Stasio įstatytu.
Karalius Podkomožio tėvui ją aukojo,
Ir Podkomožis ją ik šiol labai guodojo;
Kai ją lytėjo, reiškė, kad kalbėti rengias,
Todel visi tik tylą palaikyti stengės.
»Aukšti bajorai, tarė, Broliai Geradėjai!
Bus forumas, kai būsim į girias išėję
Medžiot, o namieje ginčus nedeciduoju,
Tai mūsų posėdį rytdienai tik solvuoju,
Ir replikas visas šiai dienai jau nutraukiu;
Šaukly! nukelk rytdienai bylą šią į lauką.
Rytoj ir Grafas čia medžiot atvyks, girdėjau,
Ir Pats drauge ten būsi, gerbiamas Teisėjau.
Ir panai Telimenai ir ponioms, panelėms
Parodysim senų medžioklių puikų kelią;
Ir Voiskis dalyvaudams mums primins gadynes
Senąsias«, tarė, duodams seniui tabakinę.
O Voiskis gale stalo, tarp svečių sėdėdams,
Žiūrėjo visą laiką nesmagus tylėdams,
Nors senio nuomonę norėjo sužinoti
Jaunieji, nes daugiausia teko jam medžioti.
Jisai tylėjo, ilgai pirštuos žiupsnį laikė,
Kol pagaliau taboką uostyt prisitaikė;
Sučiaudėjo, kad aidas orą net kilnojo,
O galvą palenkdams karčiai nusišypsojo:
»O man senam tai girdint liūdna, net ir pikta!
Seniems medžiotojams iš tikro nepatiktų,
Jei jie girdėtų, kad aukštam būry bajorų
Šuns uodegą nor spręsti, argi tai padoru!?.
Ir ką sens Reitanas sakytų, jei àtgytų?
Atgal į grabą grįžtų ir užsidarytų.
Ir Niesiolovskis vaivada ar patikėtų,
Kuris net kaiminę šunų paleist galėtų,
Kurs laiko vis šaulius dar papročių senųjų
Ir šimtą net vežimų tinklų tur ilgųjų?
O jo medžiojant ir žuvaujant nematyti
Ir niekas jo negal medžioti išprašyti,
Kuris Bialopiotrovičiaus net nepaklausė!
Na, ką gi jis dabar galėtų šaudyt, klausiu?
Puiki garbė tai būtų, jei toks pons garbingas
Jau imtų sekt medžioklėj jūs madas juokingas!
Laikais senaisiais, kol garsai medžioklės gaudė,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.