Ponas Tadas393-400 psl. · apie 25 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus80% kūrinio
393 psl.

Tačiau už nuodėmes darau aš Dievui auką«.

»Tad jau, Teisėjas tarė, laikas pamąstyti

Apie save, juk persunku bus atlaikyti

Tau emigracija, nes senas tu, ligonis;

Kalbėjai, kad turi arti gerus čia žmones;

Sakyk? vežimas paruoštas, nes laikas spiria.

Manau, geriausia bus gal pas eigulį girioj?«

Linguodams galva tarė Kirminas: »Pakolei

Yra dar laiko. Tik pakviesk kleboną, broli,

Kad kuo greičiausia su vijatiku atvyktų,

O čia, be Raktininko, nieko kad neliktų.

Užkišk duris«.

Padaręs tai, tuojau Teisėjas

Ant lovos sėdas; o Gervazas, pasidėjęs

Alkūnę ant peiliuko, priešais pastatyto,

Žemyn nuleidžia galvą, rengdamos klausyti.

Pirmiausia Kirminas ties Raktininku laiko

Akis nustatęs ir kalbėti ilgai taikos.

Iš karto, kaip chirurgas, minkštą ranką leidžia

Ant skaudamosios vietos, tik paskui jau žeidžia;

394 psl.

Taip Kirmino žvilgsnys statusis sulipšnėjo,

Dar ilgai jis Gervazui į akis žiūrėjo,

Kol pagaliau, lyg taikydamas smūgį tvirtą,

Akis pridengęs, gilią tylą taip nukirto:

»Soplica Jackus aš...«

Tai Raktininkas girdi,

Pabąla, svyra, nes lyg pervėrė jam širdį

Tie žodžiai, ant vienos tik, rodės, laikės kojos,

Lyg puldamas akmuo pakelyje sustojęs.

Akis pravėrė, o pro lūpas dantys matės,

Kuriais lyg grasė, dar ūsus piktai atstatęs;

Sulaikė keliais jis paleistą kalaviją

Ir stverdams dešiniąja pats ant jo pašlijo;

Jis, rodėsi, ant vietos vos tiktai stovėjo,

Ir kalavijas visas spaudžiamas tirtėjo.

Kaip lūšis sužeistas, taip Raktininkas stengės

Sutelkt jėgas, ir ant medžiotojo šokt rengės:

Pasipučia taip lūšis, akimis vadžioja,

Ūsus tik judina ir uodegą trukčioja.

»Rembaila, tarė Kunigas, žmonių piktųjų

395 psl.

Jau nebijau, nes Dievo rankoje esu jau.

Tad į tave kalbu dabar vardu jau Tojo,

Kurs nukryžiuotas piktadėjui dovanojo

Ir jį palaimino, tad tu taip pat nurimki

Ir kantriai tai, ką pasakysiu tau, priimki.

Patsai prisipažįstu; tad turiu ieškoti

Sau atleidimo, bent prašyti dovanoti.

Tad išklausyk; paskui darysi ką norėjai«.

Ir, kaip prieš maldą, jis abi rankas sudėjo.

Čia Raktininkas susimąstęs pasitraukė,

Pečiais trukčiojo ir ranka per kaktą braukė.

O Kunigas pradėjo pasakoti eilę

Jo su Horeška prietykių, ir savo meilę

Prie jo dukters, ir nuoskaudas iš Stalininko.

Bet toj išpažinty minčių tiek prisirinko,

Tiek buvo atgailos ir tiek nusiskundimų,

Kad rodės baigia jau, ir vėl kalbėti ima.

Istoriją Horeškų, kam geriau atminti,

Jei jau ne Raktininkui? tad, nors ji supinta,

Žinojo puikiai, kur kalboj koks žodis tiko.

396 psl.

Tačiau Teisėjas nesuprato daug dalykų.

Abu nulenkę galvas klausėsi domingai,

Kalba gi Jackaus darės vis labiau tvarkinga,

Tik kartais ilso jis.

»Žinai pats, Gervazėli, kaip dažnai paprato

Pons Stalininkas gert už mano vis sveikatą,

Kaip geria, būdavo, pakeldamas stiklinę,

Kaip, būdavo, visuomet draugą Jackų mini,

Kad tokio draugo jis dar niekad neturėjęs;

Ir kaip bučiuodavo! Visi, kurie regėjo,

Manydavo, kad sielą paaukot galėjo

Del mano laimės!

»Tuo tarpu jau apylinkėj kai kas kartojo:

Ei, pons Soplica! perlengva tavoji koja

To pono slenksčiui, peržengi dažnai jį veltui,

Geriau, kad ponas Jackus jos tenai nekeltų«.

Juokiaus nuduodams, kad tyčiojuos iš magnatų,

Iš dukrų jų, kad man nereik aristokratų;

Kad jei lankausi ten, tai tik kad man malonu,

Bet vesti, tai manau tiktai sau lygią žmoną.

397 psl.

Tačiau juokai tie širdį, būdavo, užgauna:

Man buvo kelias atviras, buvau juk jaunas,

Drąsus, ir gal bajoras būt pas mus pirmuoju,

Jei nori tik, ir net karūnai kandiduoja!

Anuomet juk Tenčinskis iš namų karaliaus

Norėjo dukros, ir karalius davė valią.

Soplicų gi Tenčinskiams lygios ypatybės:

Iš kraujo, herbo ir Respublikai tarnybos!

»Kaip lengva žmogui kito laimę išsklaidyti,

Kurią ik mirčiai nėr jėgų atitaisyti!

Tik Stalininko žodis, ir abu laimingi

Gal būtume ik šiol ir sentume džiaugsmingi,

Ir jis pas mielą vaiką gal gražiai sau sentų,

Pas savo gražią Ievą ir dėkingą žentą,

Gal būtų ir anūkų sau gražiai sulaukęs!

Dabar gi kas? Abiem mums laimę jis sutraukė,

Ir pats ... ir užmušimas ... ir susipynimai

Jo pasekmių, ir mano tie prasižengimai!

Aš kaltint negaliu, aš užmušėjas jojo,

Aš teisės neturiu ir jam aš dovanoju;

398 psl.

Tačiau ir jis...

»Kad atvirai mane bent būtų rekuzavęs,

Nes mūs jausmus žinojo; būtų bent nedavęs

Lankytis taip dažnai; gal būčiau ir palikęs,

Papykęs, pasikeikęs ir svetur išvykęs.

Bet naują konceptą jis, išdidus, turėjo:

Ir nudavė, kad jam galvon net neatėjo,

Kad aš dukters jo rankos būčiau panorėjęs!

Buvau jam reikalingas, nes plačiai aplinkui

Bajorai, žemvaldžiai net prie manęs juk linko.

Bet, rodos, mano meilės jis nė nežinotų,

Priiminėjo, ir pradėjo net kartoti,

Kad vis dažniau lankyčiaus; jei kurį gi laiką

Du vienu būdavom, kai akys vos sulaiko

Jau ašaras, kai visas aš tą meilę rodau, –

Gudrus senukas tardavo tuoj ramų žodį

Apie medžioklę, procesus, seimelį...

»Nekartą prie stiklelio, būdavo, taip ima

Būčiuot mane ir spausti, rodyt pagerbimą,

Kai mano kalavijo, balso jam reikėjo,

399 psl.

O aš bučiuodamas jį taip nuduot turėjau,

Bet taip piktumas širdį, būdavo, apmaudžia,

Kad kalaviją, būdavo, ranka jau spaudžia.

Norėjos, būdavo, paėmus kardą spiauti

Į draugiškumą jo. Tačiau Ieva tai jautė,

Atspėdavo mane širdy jausmingoj savo,

Žvilgsniu visuomet, būdavo, manęs maldavo.

O buvo taip gražus, meilus tas balandėlis!

Žvilgsnys toks lengvas, kaip tylus pavasarėlis!

Toks angeliškas! taip mokėdavo atspėti,

Kad aš turėdavau nurimti ir tylėti.

Ir aš Lietuvoje – mušeika neramiausias,

Prieš ką drebėdavo net ponai galingiausi,

Kurio galva ne tik prieš poną Stalininką,

Bet net ir prieš karalių būtų nepalinkus,

Kam, būdavo, kiekvienas traukiasi iš kelio,

Tada nutildavau kaip nekalta avelė!

Lyg prieš Sanctissimum stovėčiau...

»Kiek kartų jam norėjau širdį atdaryti,

Jau net nusilenkdamas ketinau prašyti,

400 psl.

Tačiau, pamatęs aš akių jo pažvelgimą,

Kaip ledą šaltą, gėdėjausi susjudimo!

Skubėjau tad šaltai su juoju diskutuoti

Apie seimelių reikalus, juokaujantį nuduoti!

Tiesa, dariau tai visa del puikybės spąstų,

Vis, kad tiktai Soplicų vardas nenukęstų,

Nes žemintis prieš poną neturėjau noro.

Juk kokios kalbos kilusios būt tarp bajorų,

Išgirdus, kad aš Jackus...

»Soplicai Horeškaitė tapo atsakyta!

Tiktai juodos sriubos lėkštė dar pastatyta!

»Paskui jau, nežinodamas, nė kas daryti,

Rengiaus bajorų mažą pulką sudaryti,

Palikt Tėvynę, meilę uždaryt širdyje

Ir eiti ar prieš Maskvą ar prieš Totoriją.

Tad joju tuomet atsisveikint Stalininką,

Tikėdams, kad išvydęs savo šalininką,

Kur buvo net draugu geriausiu pasirinkęs,

Su kuo išvien kariavo, vaišinos ik šiolei,

Dabar išvykstantį į kaži kokį tolį,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Jackus neprašė Ievos rankos atvirai ir kaip jo išdidumas paveikė kitų žmonių gyvenimus?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Jackus ne kartą norėjo atverti širdį Stalininkui, bet šaltas jo žvilgsnis jį sulaikydavo, o pats jis vaidino abejingą, kad nenukentėtų Soplicų vardas. Kai Stalininkas paprašė jo patarimo, nes atvyko piršliai nuo Vitebsko kašteliono, Jackus nė nežinojo, ką atsakė, ir išjojo. Norėdamas užmiršti Ievą, jis vedė nemylimą moterį, Tado motiną, kuri liko nelaiminga, o apie Ievą kalbėta, kad per sužieduotuves ji apalpo ir tapo džiovininkė. Išdidumas sugriovė ne vien jo laimę.

2. Kaip Kirminas atsisveikina su Grafu ir Tadu ir kodėl taip ir nepasako Tadui, kad yra jo tėvas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Grafui, kuris kalba apie karžygio žygius, Kirminas praktiškai pataria pasiimti pinigų ir suformuoti rotą, nes kariuomenei labiausiai trūksta lėšų. Tadą jis palaimina, uždėjęs rankas jam ant galvos: „Sūnau! te Dievas tave gina!“, ir pravirksta. Tadui tai skamba kaip kunigo žodis, o skaitytojas žino, kad taip kalba tėvas. Teisėjas stebisi, kad sūnus išvyksta nepažinęs tėvo. Kirminas atsako nenorįs sūnui sakyti, kad „tėvui jo pasauly nėr kur pasidėti“, ir šią tylą aukojąs Dievui už savo nuodėmes. Tylėjimas tampa jo atgailos dalimi.

3. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.