Tačiau ir jis...
»Kad atvirai mane bent būtų rekuzavęs,
Nes mūs jausmus žinojo; būtų bent nedavęs
Lankytis taip dažnai; gal būčiau ir palikęs,
Papykęs, pasikeikęs ir svetur išvykęs.
Bet naują konceptą jis, išdidus, turėjo:
Ir nudavė, kad jam galvon net neatėjo,
Kad aš dukters jo rankos būčiau panorėjęs!
Buvau jam reikalingas, nes plačiai aplinkui
Bajorai, žemvaldžiai net prie manęs juk linko.
Bet, rodos, mano meilės jis nė nežinotų,
Priiminėjo, ir pradėjo net kartoti,
Kad vis dažniau lankyčiaus; jei kurį gi laiką
Du vienu būdavom, kai akys vos sulaiko
Jau ašaras, kai visas aš tą meilę rodau, –
Gudrus senukas tardavo tuoj ramų žodį
Apie medžioklę, procesus, seimelį...
»Nekartą prie stiklelio, būdavo, taip ima
Būčiuot mane ir spausti, rodyt pagerbimą,
Kai mano kalavijo, balso jam reikėjo,
O aš bučiuodamas jį taip nuduot turėjau,
Bet taip piktumas širdį, būdavo, apmaudžia,
Kad kalaviją, būdavo, ranka jau spaudžia.
Norėjos, būdavo, paėmus kardą spiauti
Į draugiškumą jo. Tačiau Ieva tai jautė,
Atspėdavo mane širdy jausmingoj savo,
Žvilgsniu visuomet, būdavo, manęs maldavo.
O buvo taip gražus, meilus tas balandėlis!
Žvilgsnys toks lengvas, kaip tylus pavasarėlis!
Toks angeliškas! taip mokėdavo atspėti,
Kad aš turėdavau nurimti ir tylėti.
Ir aš Lietuvoje – mušeika neramiausias,
Prieš ką drebėdavo net ponai galingiausi,
Kurio galva ne tik prieš poną Stalininką,
Bet net ir prieš karalių būtų nepalinkus,
Kam, būdavo, kiekvienas traukiasi iš kelio,
Tada nutildavau kaip nekalta avelė!
Lyg prieš Sanctissimum stovėčiau...
»Kiek kartų jam norėjau širdį atdaryti,
Jau net nusilenkdamas ketinau prašyti,
Tačiau, pamatęs aš akių jo pažvelgimą,
Kaip ledą šaltą, gėdėjausi susjudimo!
Skubėjau tad šaltai su juoju diskutuoti
Apie seimelių reikalus, juokaujantį nuduoti!
Tiesa, dariau tai visa del puikybės spąstų,
Vis, kad tiktai Soplicų vardas nenukęstų,
Nes žemintis prieš poną neturėjau noro.
Juk kokios kalbos kilusios būt tarp bajorų,
Išgirdus, kad aš Jackus...
»Soplicai Horeškaitė tapo atsakyta!
Tiktai juodos sriubos lėkštė dar pastatyta!
»Paskui jau, nežinodamas, nė kas daryti,
Rengiaus bajorų mažą pulką sudaryti,
Palikt Tėvynę, meilę uždaryt širdyje
Ir eiti ar prieš Maskvą ar prieš Totoriją.
Tad joju tuomet atsisveikint Stalininką,
Tikėdams, kad išvydęs savo šalininką,
Kur buvo net draugu geriausiu pasirinkęs,
Su kuo išvien kariavo, vaišinos ik šiolei,
Dabar išvykstantį į kaži kokį tolį,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.