O aš bučiuodamas jį taip nuduot turėjau,
Bet taip piktumas širdį, būdavo, apmaudžia,
Kad kalaviją, būdavo, ranka jau spaudžia.
Norėjos, būdavo, paėmus kardą spiauti
Į draugiškumą jo. Tačiau Ieva tai jautė,
Atspėdavo mane širdy jausmingoj savo,
Žvilgsniu visuomet, būdavo, manęs maldavo.
O buvo taip gražus, meilus tas balandėlis!
Žvilgsnys toks lengvas, kaip tylus pavasarėlis!
Toks angeliškas! taip mokėdavo atspėti,
Kad aš turėdavau nurimti ir tylėti.
Ir aš Lietuvoje – mušeika neramiausias,
Prieš ką drebėdavo net ponai galingiausi,
Kurio galva ne tik prieš poną Stalininką,
Bet net ir prieš karalių būtų nepalinkus,
Kam, būdavo, kiekvienas traukiasi iš kelio,
Tada nutildavau kaip nekalta avelė!
Lyg prieš Sanctissimum stovėčiau...
»Kiek kartų jam norėjau širdį atdaryti,
Jau net nusilenkdamas ketinau prašyti,
Tačiau, pamatęs aš akių jo pažvelgimą,
Kaip ledą šaltą, gėdėjausi susjudimo!
Skubėjau tad šaltai su juoju diskutuoti
Apie seimelių reikalus, juokaujantį nuduoti!
Tiesa, dariau tai visa del puikybės spąstų,
Vis, kad tiktai Soplicų vardas nenukęstų,
Nes žemintis prieš poną neturėjau noro.
Juk kokios kalbos kilusios būt tarp bajorų,
Išgirdus, kad aš Jackus...
»Soplicai Horeškaitė tapo atsakyta!
Tiktai juodos sriubos lėkštė dar pastatyta!
»Paskui jau, nežinodamas, nė kas daryti,
Rengiaus bajorų mažą pulką sudaryti,
Palikt Tėvynę, meilę uždaryt širdyje
Ir eiti ar prieš Maskvą ar prieš Totoriją.
Tad joju tuomet atsisveikint Stalininką,
Tikėdams, kad išvydęs savo šalininką,
Kur buvo net draugu geriausiu pasirinkęs,
Su kuo išvien kariavo, vaišinos ik šiolei,
Dabar išvykstantį į kaži kokį tolį,
Maniau – senukas kietas tars man meilų žodį
Ir nors truputį sielos žmoniškos parodys,
Bent tiek, kaip šliužas ragučius! –
»Oi! kas širdy, prieš skiriantis nuo seno draugo,
Bent kibirkštį jausmų senųjų gal išsaugot,
Sublyksi kibirkštis ta prieš atsiskyrimą,
Kaip gyvasties liepsnelė blyksi prieš mirimą!
Palietus draugo veidą kartą bent paskiausią,
Išleidžia ašarą akis net ir šalčiausia!
»Išgirdus vargšė, koki jau planai manyje,
Apalpus, kaip nendraitė, ant grindų paršlijo,
Aiškiau parodyt negalėjo savo sielos,
Bet iš jos ašarų mačiau, koks aš jai mielas!
»Man kalbą pirmą kartą ašaros surišo,
Iš džiaugsmo, liūdesio buvau visai sumišęs.
Jos tėvui jau norėjau vėl po kojų griūti,
Vyniotis kaip žaltys ir šaukti: Miels tėvuti,
Už sūnų imkis, ar užmušk! Čia Stalininkas
Ramus toks, šaltas, mandagus, kaip ponui tinka,
Pradėjo diskursą... kokį? dukters vestuvių!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.