Maniau – senukas kietas tars man meilų žodį
Ir nors truputį sielos žmoniškos parodys,
Bent tiek, kaip šliužas ragučius! –
»Oi! kas širdy, prieš skiriantis nuo seno draugo,
Bent kibirkštį jausmų senųjų gal išsaugot,
Sublyksi kibirkštis ta prieš atsiskyrimą,
Kaip gyvasties liepsnelė blyksi prieš mirimą!
Palietus draugo veidą kartą bent paskiausią,
Išleidžia ašarą akis net ir šalčiausia!
»Išgirdus vargšė, koki jau planai manyje,
Apalpus, kaip nendraitė, ant grindų paršlijo,
Aiškiau parodyt negalėjo savo sielos,
Bet iš jos ašarų mačiau, koks aš jai mielas!
»Man kalbą pirmą kartą ašaros surišo,
Iš džiaugsmo, liūdesio buvau visai sumišęs.
Jos tėvui jau norėjau vėl po kojų griūti,
Vyniotis kaip žaltys ir šaukti: Miels tėvuti,
Už sūnų imkis, ar užmušk! Čia Stalininkas
Ramus toks, šaltas, mandagus, kaip ponui tinka,
Pradėjo diskursą... kokį? dukters vestuvių!
Tada! Gervazai mielas! diskursas tas buvo!
Turi juk širdį!
»Stalininkas tarė: Pone
Soplica, buvo jau piršliai nuo Kašteliono:
Esi man prietelius, ką tarsi man draugingai?
Žinai, turiu juk dūkrą, gražią ir turtingą,
O Kaštelionas Vitebsko! Juk tai Senato
Kėdė aukšta. Patarki man, kaip broliui matos?
Net nežinau, ką atsakiau, ką jis kartojo,
Tik sėdęs žirgą zovada iš jo išjojau!«
»Taip, Jackau! Raktininkas tarė, reik sakyti,
Daug priežasčių, bet kaltės tuo nepamainyti.
Juk atsitikdavo, dabar net atsitinka,
Kad, kas karaliaus, pono dūkrą pasirinko
Mylėti, stengdavos tad ją arba pagrobti
Arba jėga paimt – bet biauru taip nusmogti
Lenkuos ir Lenkų poną, padedant Maskoliui!«
»Nebuvo sąmokslo! pasakė Jackus, broli.
Paimt jėga? galėjau, nors kažkaip ją drūčiai
Rakinęs būtų, pilį net suardęs būčiau!
Keli man kaimai ir Dobžinė būtų ėję
Talkon, jei ji tik būtų ištūrėt galėjus
Vijimąsi, kaip bajoraitės tvirtos kitos,
Jei būt galėjus ginklų žvangančių klausyti!
Bet vargšė ji! Ją taip lepiai tėvai augino,
Silpna, baili! lyg būtų tai pavasarinis
Vikšrelis drugio! Jei tik būčiau ją palietęs
Ranka ginkluota, ji grabe būt radus vietą.
Aš negalėjau, ne!
»Atkeršyt atvirai ir pilį suardyti
Juk gėda buvo! už rekuzą – pasakytų!
Širdis gal tavo, Raktininke, taipgi jautė,
Koks kyla pragaras, puikybė kai užgauta.
»Puikybės velnias tuoj padėjo man planuoti
Kitokį kerštą, kruviną, tačiau nuduoti,
Nesilankyt pily, šalin tą meilę mesti,
Užmiršti Ievą ir sau kitą žmoną vesti,
Paskui, paskui tai priekabę kokią surasti,
Atkeršyt.
»Ir rodės, kad tapau širdies savosios ponas,
Džiaugiausi tuo iš karto ir – vedžiau sau žmoną,
Vedžiau nuo krašto, nors visai nė nemylėjau!
Ir padariau blogai – nes daug paskui kentėjau!
Ir Tado motina paliko nelaiminga,
Nors sielą ji turėjo gerą ypatingai,
Norėjo būti man ji amžinoji draugė,
Bet aš siutau, mane senoji meilė smaugė;
Veltui norėjau ūkio reikalais ramintis!
Veltui! vien keršto velnias graužė širdį, mintį,
Ir piktas, neramus nestengiau niekur rimti,
Niekur pasauly – nuodėmės tik ėmė gimti
Viena po kitai.
»Ir štai žmona manoji ne po ilgo mirė;
Man liko vaikas, aš kančių baisių patyriau.
»Kaip mylima man buvo ta Ieva brangioji!
Tiek metų! vis širdy ji, nors visur klajojau,
Užmiršt jos negaliu, ir vaizdą numylėtą
Matau kaip nupieštą ir prieš akis padėtą!
Net ėmęs girtuokliaut jaučiau vis meilės jėgą,
Ji su manim vis, nors tiek žemių apibėgau!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Jackus neprašė Ievos rankos atvirai ir kaip jo išdidumas paveikė kitų žmonių gyvenimus?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jackus ne kartą norėjo atverti širdį Stalininkui, bet šaltas jo žvilgsnis jį sulaikydavo, o pats jis vaidino abejingą, kad nenukentėtų Soplicų vardas. Kai Stalininkas paprašė jo patarimo, nes atvyko piršliai nuo Vitebsko kašteliono, Jackus nė nežinojo, ką atsakė, ir išjojo. Norėdamas užmiršti Ievą, jis vedė nemylimą moterį, Tado motiną, kuri liko nelaiminga, o apie Ievą kalbėta, kad per sužieduotuves ji apalpo ir tapo džiovininkė. Išdidumas sugriovė ne vien jo laimę.
2. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.