Ponas Tadas402-404 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus80% kūrinio
402 psl.

Tada! Gervazai mielas! diskursas tas buvo!

Turi juk širdį!

»Stalininkas tarė: Pone

Soplica, buvo jau piršliai nuo Kašteliono:

Esi man prietelius, ką tarsi man draugingai?

Žinai, turiu juk dūkrą, gražią ir turtingą,

O Kaštelionas Vitebsko! Juk tai Senato

Kėdė aukšta. Patarki man, kaip broliui matos?

Net nežinau, ką atsakiau, ką jis kartojo,

Tik sėdęs žirgą zovada iš jo išjojau!«

»Taip, Jackau! Raktininkas tarė, reik sakyti,

Daug priežasčių, bet kaltės tuo nepamainyti.

Juk atsitikdavo, dabar net atsitinka,

Kad, kas karaliaus, pono dūkrą pasirinko

Mylėti, stengdavos tad ją arba pagrobti

Arba jėga paimt – bet biauru taip nusmogti

Lenkuos ir Lenkų poną, padedant Maskoliui!«

»Nebuvo sąmokslo! pasakė Jackus, broli.

Paimt jėga? galėjau, nors kažkaip ją drūčiai

Rakinęs būtų, pilį net suardęs būčiau!

403 psl.

Keli man kaimai ir Dobžinė būtų ėję

Talkon, jei ji tik būtų ištūrėt galėjus

Vijimąsi, kaip bajoraitės tvirtos kitos,

Jei būt galėjus ginklų žvangančių klausyti!

Bet vargšė ji! Ją taip lepiai tėvai augino,

Silpna, baili! lyg būtų tai pavasarinis

Vikšrelis drugio! Jei tik būčiau ją palietęs

Ranka ginkluota, ji grabe būt radus vietą.

Aš negalėjau, ne!

»Atkeršyt atvirai ir pilį suardyti

Juk gėda buvo! už rekuzą – pasakytų!

Širdis gal tavo, Raktininke, taipgi jautė,

Koks kyla pragaras, puikybė kai užgauta.

»Puikybės velnias tuoj padėjo man planuoti

Kitokį kerštą, kruviną, tačiau nuduoti,

Nesilankyt pily, šalin tą meilę mesti,

Užmiršti Ievą ir sau kitą žmoną vesti,

Paskui, paskui tai priekabę kokią surasti,

Atkeršyt.

»Ir rodės, kad tapau širdies savosios ponas,

404 psl.

Džiaugiausi tuo iš karto ir – vedžiau sau žmoną,

Vedžiau nuo krašto, nors visai nė nemylėjau!

Ir padariau blogai – nes daug paskui kentėjau!

Ir Tado motina paliko nelaiminga,

Nors sielą ji turėjo gerą ypatingai,

Norėjo būti man ji amžinoji draugė,

Bet aš siutau, mane senoji meilė smaugė;

Veltui norėjau ūkio reikalais ramintis!

Veltui! vien keršto velnias graužė širdį, mintį,

Ir piktas, neramus nestengiau niekur rimti,

Niekur pasauly – nuodėmės tik ėmė gimti

Viena po kitai.

»Ir štai žmona manoji ne po ilgo mirė;

Man liko vaikas, aš kančių baisių patyriau.

»Kaip mylima man buvo ta Ieva brangioji!

Tiek metų! vis širdy ji, nors visur klajojau,

Užmiršt jos negaliu, ir vaizdą numylėtą

Matau kaip nupieštą ir prieš akis padėtą!

Net ėmęs girtuokliaut jaučiau vis meilės jėgą,

Ji su manim vis, nors tiek žemių apibėgau!

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.