Ponas Tadas403-404 psl. · apie 5 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus80% kūrinio
403 psl.

Keli man kaimai ir Dobžinė būtų ėję

Talkon, jei ji tik būtų ištūrėt galėjus

Vijimąsi, kaip bajoraitės tvirtos kitos,

Jei būt galėjus ginklų žvangančių klausyti!

Bet vargšė ji! Ją taip lepiai tėvai augino,

Silpna, baili! lyg būtų tai pavasarinis

Vikšrelis drugio! Jei tik būčiau ją palietęs

Ranka ginkluota, ji grabe būt radus vietą.

Aš negalėjau, ne!

»Atkeršyt atvirai ir pilį suardyti

Juk gėda buvo! už rekuzą – pasakytų!

Širdis gal tavo, Raktininke, taipgi jautė,

Koks kyla pragaras, puikybė kai užgauta.

»Puikybės velnias tuoj padėjo man planuoti

Kitokį kerštą, kruviną, tačiau nuduoti,

Nesilankyt pily, šalin tą meilę mesti,

Užmiršti Ievą ir sau kitą žmoną vesti,

Paskui, paskui tai priekabę kokią surasti,

Atkeršyt.

»Ir rodės, kad tapau širdies savosios ponas,

404 psl.

Džiaugiausi tuo iš karto ir – vedžiau sau žmoną,

Vedžiau nuo krašto, nors visai nė nemylėjau!

Ir padariau blogai – nes daug paskui kentėjau!

Ir Tado motina paliko nelaiminga,

Nors sielą ji turėjo gerą ypatingai,

Norėjo būti man ji amžinoji draugė,

Bet aš siutau, mane senoji meilė smaugė;

Veltui norėjau ūkio reikalais ramintis!

Veltui! vien keršto velnias graužė širdį, mintį,

Ir piktas, neramus nestengiau niekur rimti,

Niekur pasauly – nuodėmės tik ėmė gimti

Viena po kitai.

»Ir štai žmona manoji ne po ilgo mirė;

Man liko vaikas, aš kančių baisių patyriau.

»Kaip mylima man buvo ta Ieva brangioji!

Tiek metų! vis širdy ji, nors visur klajojau,

Užmiršt jos negaliu, ir vaizdą numylėtą

Matau kaip nupieštą ir prieš akis padėtą!

Net ėmęs girtuokliaut jaučiau vis meilės jėgą,

Ji su manim vis, nors tiek žemių apibėgau!

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Jackus neprašė Ievos rankos atvirai ir kaip jo išdidumas paveikė kitų žmonių gyvenimus?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Jackus ne kartą norėjo atverti širdį Stalininkui, bet šaltas jo žvilgsnis jį sulaikydavo, o pats jis vaidino abejingą, kad nenukentėtų Soplicų vardas. Kai Stalininkas paprašė jo patarimo, nes atvyko piršliai nuo Vitebsko kašteliono, Jackus nė nežinojo, ką atsakė, ir išjojo. Norėdamas užmiršti Ievą, jis vedė nemylimą moterį, Tado motiną, kuri liko nelaiminga, o apie Ievą kalbėta, kad per sužieduotuves ji apalpo ir tapo džiovininkė. Išdidumas sugriovė ne vien jo laimę.

2. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.