Keli man kaimai ir Dobžinė būtų ėję
Talkon, jei ji tik būtų ištūrėt galėjus
Vijimąsi, kaip bajoraitės tvirtos kitos,
Jei būt galėjus ginklų žvangančių klausyti!
Bet vargšė ji! Ją taip lepiai tėvai augino,
Silpna, baili! lyg būtų tai pavasarinis
Vikšrelis drugio! Jei tik būčiau ją palietęs
Ranka ginkluota, ji grabe būt radus vietą.
Aš negalėjau, ne!
»Atkeršyt atvirai ir pilį suardyti
Juk gėda buvo! už rekuzą – pasakytų!
Širdis gal tavo, Raktininke, taipgi jautė,
Koks kyla pragaras, puikybė kai užgauta.
»Puikybės velnias tuoj padėjo man planuoti
Kitokį kerštą, kruviną, tačiau nuduoti,
Nesilankyt pily, šalin tą meilę mesti,
Užmiršti Ievą ir sau kitą žmoną vesti,
Paskui, paskui tai priekabę kokią surasti,
Atkeršyt.
»Ir rodės, kad tapau širdies savosios ponas,
Džiaugiausi tuo iš karto ir – vedžiau sau žmoną,
Vedžiau nuo krašto, nors visai nė nemylėjau!
Ir padariau blogai – nes daug paskui kentėjau!
Ir Tado motina paliko nelaiminga,
Nors sielą ji turėjo gerą ypatingai,
Norėjo būti man ji amžinoji draugė,
Bet aš siutau, mane senoji meilė smaugė;
Veltui norėjau ūkio reikalais ramintis!
Veltui! vien keršto velnias graužė širdį, mintį,
Ir piktas, neramus nestengiau niekur rimti,
Niekur pasauly – nuodėmės tik ėmė gimti
Viena po kitai.
»Ir štai žmona manoji ne po ilgo mirė;
Man liko vaikas, aš kančių baisių patyriau.
»Kaip mylima man buvo ta Ieva brangioji!
Tiek metų! vis širdy ji, nors visur klajojau,
Užmiršt jos negaliu, ir vaizdą numylėtą
Matau kaip nupieštą ir prieš akis padėtą!
Net ėmęs girtuokliaut jaučiau vis meilės jėgą,
Ji su manim vis, nors tiek žemių apibėgau!
Dabar štai – abite, jau Dievo tarnas likęs,
Kraujuose, lovoj, – o kalbu lyg būtų tik ką
Įvykę! Ir dabar? Juk Dievas tur atleisti!
Suprantat tai ir jūs, ir argi galit teisti?
Po tiek kančių... įvyko...
»Įvyko tai tuojau po jos sužieduotuvių.
Visur tiktai kalbėta, kaip ten visa buvę;
Kalbėta, kad Vaivados žiedą Ievai duodant
Jinai apalpusi parpuolė, net pajuodo,
Kad tapus džiovininkė, kad nuolat verkšlena;
Manyta, kad atsimena ji meilę seną. –
Bet Stalininkas, rodės, nieko nežinojo,
Ramiai pily puotavo su draugais uliojo.
Manęs jau neprašydavo – nereikalingas
Tapau! Namais suirusiais ir netvarkingais
Ir manimi visi pradėjo jau bodėtis!
Manim, kurs apskritį galėjo pakylėti,
Užpuldams ką, kurį net Radvila Mieluoju
Vadindavo! Kai, būdavo, kovon pirmuoju
Aš joju, kaip skaitlingai, būdavo, išlydi
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Jackus neprašė Ievos rankos atvirai ir kaip jo išdidumas paveikė kitų žmonių gyvenimus?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jackus ne kartą norėjo atverti širdį Stalininkui, bet šaltas jo žvilgsnis jį sulaikydavo, o pats jis vaidino abejingą, kad nenukentėtų Soplicų vardas. Kai Stalininkas paprašė jo patarimo, nes atvyko piršliai nuo Vitebsko kašteliono, Jackus nė nežinojo, ką atsakė, ir išjojo. Norėdamas užmiršti Ievą, jis vedė nemylimą moterį, Tado motiną, kuri liko nelaiminga, o apie Ievą kalbėta, kad per sužieduotuves ji apalpo ir tapo džiovininkė. Išdidumas sugriovė ne vien jo laimę.
2. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.