Džiaugiausi tuo iš karto ir – vedžiau sau žmoną,
Vedžiau nuo krašto, nors visai nė nemylėjau!
Ir padariau blogai – nes daug paskui kentėjau!
Ir Tado motina paliko nelaiminga,
Nors sielą ji turėjo gerą ypatingai,
Norėjo būti man ji amžinoji draugė,
Bet aš siutau, mane senoji meilė smaugė;
Veltui norėjau ūkio reikalais ramintis!
Veltui! vien keršto velnias graužė širdį, mintį,
Ir piktas, neramus nestengiau niekur rimti,
Niekur pasauly – nuodėmės tik ėmė gimti
Viena po kitai.
»Ir štai žmona manoji ne po ilgo mirė;
Man liko vaikas, aš kančių baisių patyriau.
»Kaip mylima man buvo ta Ieva brangioji!
Tiek metų! vis širdy ji, nors visur klajojau,
Užmiršt jos negaliu, ir vaizdą numylėtą
Matau kaip nupieštą ir prieš akis padėtą!
Net ėmęs girtuokliaut jaučiau vis meilės jėgą,
Ji su manim vis, nors tiek žemių apibėgau!
Dabar štai – abite, jau Dievo tarnas likęs,
Kraujuose, lovoj, – o kalbu lyg būtų tik ką
Įvykę! Ir dabar? Juk Dievas tur atleisti!
Suprantat tai ir jūs, ir argi galit teisti?
Po tiek kančių... įvyko...
»Įvyko tai tuojau po jos sužieduotuvių.
Visur tiktai kalbėta, kaip ten visa buvę;
Kalbėta, kad Vaivados žiedą Ievai duodant
Jinai apalpusi parpuolė, net pajuodo,
Kad tapus džiovininkė, kad nuolat verkšlena;
Manyta, kad atsimena ji meilę seną. –
Bet Stalininkas, rodės, nieko nežinojo,
Ramiai pily puotavo su draugais uliojo.
Manęs jau neprašydavo – nereikalingas
Tapau! Namais suirusiais ir netvarkingais
Ir manimi visi pradėjo jau bodėtis!
Manim, kurs apskritį galėjo pakylėti,
Užpuldams ką, kurį net Radvila Mieluoju
Vadindavo! Kai, būdavo, kovon pirmuoju
Aš joju, kaip skaitlingai, būdavo, išlydi
Mane, kaip kunigaikštį, kėliau kiek pavydo,
Kai, būdavo, imu kokią tik noriu pilį!
Paskui kaimiečiai juokės, o garbė nutilo!
Taip greitai pavirtau žmonių akyse menkas!
Soplica Jackus! – Kaip puikoriui kęsti tenka«...
Nusilpęs čia jau lovoj šlyja Bernardinas,
O Raktininkas taria: »Dievas viens težino!
Tiesa! Tiesa! Tai tu? Tai tavo Jackaus būta
Soplicos? ir vienuolio elgetos be buto?!
Tai tu, kurs, pamenu, toks sveikas ir raudonas,
Gražus bajoras, gerbiamas kiekvieno pono,
Kur moters siuto del tavęs! Tai tu, Ūsoriau!
Ne taip senai, o susenai, garbės nenori!
Ir kaip nepažinau po tojo tavo šūvio,
Kai tarp galvų kulka į meškiną pakliuvo?
Vargu juk toks šaulys Lietuvoje dar rasis;
Po Mackaus ir kardu buvai juk tu pirmasis!
Tiesa! juk bajoraitės suokdavo kadaisia:
Štai Jackus ūsą suka, pirtį ponams taiso,
O jei ant ūso savo užmezga mazgutį,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.