Ponas Tadas405-407 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus81% kūrinio
405 psl.

Dabar štai – abite, jau Dievo tarnas likęs,

Kraujuose, lovoj, – o kalbu lyg būtų tik ką

Įvykę! Ir dabar? Juk Dievas tur atleisti!

Suprantat tai ir jūs, ir argi galit teisti?

Po tiek kančių... įvyko...

»Įvyko tai tuojau po jos sužieduotuvių.

Visur tiktai kalbėta, kaip ten visa buvę;

Kalbėta, kad Vaivados žiedą Ievai duodant

Jinai apalpusi parpuolė, net pajuodo,

Kad tapus džiovininkė, kad nuolat verkšlena;

Manyta, kad atsimena ji meilę seną. –

Bet Stalininkas, rodės, nieko nežinojo,

Ramiai pily puotavo su draugais uliojo.

Manęs jau neprašydavo – nereikalingas

Tapau! Namais suirusiais ir netvarkingais

Ir manimi visi pradėjo jau bodėtis!

Manim, kurs apskritį galėjo pakylėti,

Užpuldams ką, kurį net Radvila Mieluoju

Vadindavo! Kai, būdavo, kovon pirmuoju

Aš joju, kaip skaitlingai, būdavo, išlydi

406 psl.

Mane, kaip kunigaikštį, kėliau kiek pavydo,

Kai, būdavo, imu kokią tik noriu pilį!

Paskui kaimiečiai juokės, o garbė nutilo!

Taip greitai pavirtau žmonių akyse menkas!

Soplica Jackus! – Kaip puikoriui kęsti tenka«...

Nusilpęs čia jau lovoj šlyja Bernardinas,

O Raktininkas taria: »Dievas viens težino!

Tiesa! Tiesa! Tai tu? Tai tavo Jackaus būta

Soplicos? ir vienuolio elgetos be buto?!

Tai tu, kurs, pamenu, toks sveikas ir raudonas,

Gražus bajoras, gerbiamas kiekvieno pono,

Kur moters siuto del tavęs! Tai tu, Ūsoriau!

Ne taip senai, o susenai, garbės nenori!

Ir kaip nepažinau po tojo tavo šūvio,

Kai tarp galvų kulka į meškiną pakliuvo?

Vargu juk toks šaulys Lietuvoje dar rasis;

Po Mackaus ir kardu buvai juk tu pirmasis!

Tiesa! juk bajoraitės suokdavo kadaisia:

Štai Jackus ūsą suka, pirtį ponams taiso,

O jei ant ūso savo užmezga mazgutį,

407 psl.

Tai net pačiam Radvilai kunigaikščiui kliūtų.

Ir mazgas užmegstas ant mano Pono puolė!

Nelaimėms! ir dabar matau tave vienuolį?

Ūsorius Jackus kvestorius! Oi, Dievo galia!

Ir ką dabar! pranykti bausmė juk negali,

Prisiekiau: kas Horeškoms kraujo nors lašelį...«

Nuo priegalvės čia Kunigas vėl galvą kelia

Ir tęsia: »Jodinėjau aplink pilį. Rausė

Man galvą, širdį mintys ir jausmai pikčiausi!

Štai žudo Stalininkas savo tikrą vaiką!

Aš žuvęs! – Velnias pas vartus mane sulaiko:

Žiūrėk, jis linksminas, kasdien pily ulioja,

Kiek žvakių languose, kaip muzika ten groja!

Ir ta pilis negrius ant jo galvos pirmiausia? –

Atmink tik kerštą, o iš velnio ginklą gausi.

Mąsčiau, o velnias jau talkon Maskolių gavo.

Žiūrėjau. Juk žinai, kaip pilį jie šturmavo«.

»Nes melas, – su Maskoliais aš nesižinojau.

»Žiūrėjau. Daug minčių man sukosi galvoje,

Išsyk kvailai, kaip vaikas, kai į gaisrą žiūri,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.