Tai net pačiam Radvilai kunigaikščiui kliūtų.
Ir mazgas užmegstas ant mano Pono puolė!
Nelaimėms! ir dabar matau tave vienuolį?
Ūsorius Jackus kvestorius! Oi, Dievo galia!
Ir ką dabar! pranykti bausmė juk negali,
Prisiekiau: kas Horeškoms kraujo nors lašelį...«
Nuo priegalvės čia Kunigas vėl galvą kelia
Ir tęsia: »Jodinėjau aplink pilį. Rausė
Man galvą, širdį mintys ir jausmai pikčiausi!
Štai žudo Stalininkas savo tikrą vaiką!
Aš žuvęs! – Velnias pas vartus mane sulaiko:
Žiūrėk, jis linksminas, kasdien pily ulioja,
Kiek žvakių languose, kaip muzika ten groja!
Ir ta pilis negrius ant jo galvos pirmiausia? –
Atmink tik kerštą, o iš velnio ginklą gausi.
Mąsčiau, o velnias jau talkon Maskolių gavo.
Žiūrėjau. Juk žinai, kaip pilį jie šturmavo«.
»Nes melas, – su Maskoliais aš nesižinojau.
»Žiūrėjau. Daug minčių man sukosi galvoje,
Išsyk kvailai, kaip vaikas, kai į gaisrą žiūri,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.