Maniau – senukas kietas tars man meilų žodį
Ir nors truputį sielos žmoniškos parodys,
Bent tiek, kaip šliužas ragučius! –
»Oi! kas širdy, prieš skiriantis nuo seno draugo,
Bent kibirkštį jausmų senųjų gal išsaugot,
Sublyksi kibirkštis ta prieš atsiskyrimą,
Kaip gyvasties liepsnelė blyksi prieš mirimą!
Palietus draugo veidą kartą bent paskiausią,
Išleidžia ašarą akis net ir šalčiausia!
»Išgirdus vargšė, koki jau planai manyje,
Apalpus, kaip nendraitė, ant grindų paršlijo,
Aiškiau parodyt negalėjo savo sielos,
Bet iš jos ašarų mačiau, koks aš jai mielas!
»Man kalbą pirmą kartą ašaros surišo,
Iš džiaugsmo, liūdesio buvau visai sumišęs.
Jos tėvui jau norėjau vėl po kojų griūti,
Vyniotis kaip žaltys ir šaukti: Miels tėvuti,
Už sūnų imkis, ar užmušk! Čia Stalininkas
Ramus toks, šaltas, mandagus, kaip ponui tinka,
Pradėjo diskursą... kokį? dukters vestuvių!
Tada! Gervazai mielas! diskursas tas buvo!
Turi juk širdį!
»Stalininkas tarė: Pone
Soplica, buvo jau piršliai nuo Kašteliono:
Esi man prietelius, ką tarsi man draugingai?
Žinai, turiu juk dūkrą, gražią ir turtingą,
O Kaštelionas Vitebsko! Juk tai Senato
Kėdė aukšta. Patarki man, kaip broliui matos?
Net nežinau, ką atsakiau, ką jis kartojo,
Tik sėdęs žirgą zovada iš jo išjojau!«
»Taip, Jackau! Raktininkas tarė, reik sakyti,
Daug priežasčių, bet kaltės tuo nepamainyti.
Juk atsitikdavo, dabar net atsitinka,
Kad, kas karaliaus, pono dūkrą pasirinko
Mylėti, stengdavos tad ją arba pagrobti
Arba jėga paimt – bet biauru taip nusmogti
Lenkuos ir Lenkų poną, padedant Maskoliui!«
»Nebuvo sąmokslo! pasakė Jackus, broli.
Paimt jėga? galėjau, nors kažkaip ją drūčiai
Rakinęs būtų, pilį net suardęs būčiau!
Keli man kaimai ir Dobžinė būtų ėję
Talkon, jei ji tik būtų ištūrėt galėjus
Vijimąsi, kaip bajoraitės tvirtos kitos,
Jei būt galėjus ginklų žvangančių klausyti!
Bet vargšė ji! Ją taip lepiai tėvai augino,
Silpna, baili! lyg būtų tai pavasarinis
Vikšrelis drugio! Jei tik būčiau ją palietęs
Ranka ginkluota, ji grabe būt radus vietą.
Aš negalėjau, ne!
»Atkeršyt atvirai ir pilį suardyti
Juk gėda buvo! už rekuzą – pasakytų!
Širdis gal tavo, Raktininke, taipgi jautė,
Koks kyla pragaras, puikybė kai užgauta.
»Puikybės velnias tuoj padėjo man planuoti
Kitokį kerštą, kruviną, tačiau nuduoti,
Nesilankyt pily, šalin tą meilę mesti,
Užmiršti Ievą ir sau kitą žmoną vesti,
Paskui, paskui tai priekabę kokią surasti,
Atkeršyt.
»Ir rodės, kad tapau širdies savosios ponas,
Džiaugiausi tuo iš karto ir – vedžiau sau žmoną,
Vedžiau nuo krašto, nors visai nė nemylėjau!
Ir padariau blogai – nes daug paskui kentėjau!
Ir Tado motina paliko nelaiminga,
Nors sielą ji turėjo gerą ypatingai,
Norėjo būti man ji amžinoji draugė,
Bet aš siutau, mane senoji meilė smaugė;
Veltui norėjau ūkio reikalais ramintis!
Veltui! vien keršto velnias graužė širdį, mintį,
Ir piktas, neramus nestengiau niekur rimti,
Niekur pasauly – nuodėmės tik ėmė gimti
Viena po kitai.
»Ir štai žmona manoji ne po ilgo mirė;
Man liko vaikas, aš kančių baisių patyriau.
»Kaip mylima man buvo ta Ieva brangioji!
Tiek metų! vis širdy ji, nors visur klajojau,
Užmiršt jos negaliu, ir vaizdą numylėtą
Matau kaip nupieštą ir prieš akis padėtą!
Net ėmęs girtuokliaut jaučiau vis meilės jėgą,
Ji su manim vis, nors tiek žemių apibėgau!
Dabar štai – abite, jau Dievo tarnas likęs,
Kraujuose, lovoj, – o kalbu lyg būtų tik ką
Įvykę! Ir dabar? Juk Dievas tur atleisti!
Suprantat tai ir jūs, ir argi galit teisti?
Po tiek kančių... įvyko...
»Įvyko tai tuojau po jos sužieduotuvių.
Visur tiktai kalbėta, kaip ten visa buvę;
Kalbėta, kad Vaivados žiedą Ievai duodant
Jinai apalpusi parpuolė, net pajuodo,
Kad tapus džiovininkė, kad nuolat verkšlena;
Manyta, kad atsimena ji meilę seną. –
Bet Stalininkas, rodės, nieko nežinojo,
Ramiai pily puotavo su draugais uliojo.
Manęs jau neprašydavo – nereikalingas
Tapau! Namais suirusiais ir netvarkingais
Ir manimi visi pradėjo jau bodėtis!
Manim, kurs apskritį galėjo pakylėti,
Užpuldams ką, kurį net Radvila Mieluoju
Vadindavo! Kai, būdavo, kovon pirmuoju
Aš joju, kaip skaitlingai, būdavo, išlydi
Mane, kaip kunigaikštį, kėliau kiek pavydo,
Kai, būdavo, imu kokią tik noriu pilį!
Paskui kaimiečiai juokės, o garbė nutilo!
Taip greitai pavirtau žmonių akyse menkas!
Soplica Jackus! – Kaip puikoriui kęsti tenka«...
Nusilpęs čia jau lovoj šlyja Bernardinas,
O Raktininkas taria: »Dievas viens težino!
Tiesa! Tiesa! Tai tu? Tai tavo Jackaus būta
Soplicos? ir vienuolio elgetos be buto?!
Tai tu, kurs, pamenu, toks sveikas ir raudonas,
Gražus bajoras, gerbiamas kiekvieno pono,
Kur moters siuto del tavęs! Tai tu, Ūsoriau!
Ne taip senai, o susenai, garbės nenori!
Ir kaip nepažinau po tojo tavo šūvio,
Kai tarp galvų kulka į meškiną pakliuvo?
Vargu juk toks šaulys Lietuvoje dar rasis;
Po Mackaus ir kardu buvai juk tu pirmasis!
Tiesa! juk bajoraitės suokdavo kadaisia:
Štai Jackus ūsą suka, pirtį ponams taiso,
O jei ant ūso savo užmezga mazgutį,
Tai net pačiam Radvilai kunigaikščiui kliūtų.
Ir mazgas užmegstas ant mano Pono puolė!
Nelaimėms! ir dabar matau tave vienuolį?
Ūsorius Jackus kvestorius! Oi, Dievo galia!
Ir ką dabar! pranykti bausmė juk negali,
Prisiekiau: kas Horeškoms kraujo nors lašelį...«
Nuo priegalvės čia Kunigas vėl galvą kelia
Ir tęsia: »Jodinėjau aplink pilį. Rausė
Man galvą, širdį mintys ir jausmai pikčiausi!
Štai žudo Stalininkas savo tikrą vaiką!
Aš žuvęs! – Velnias pas vartus mane sulaiko:
Žiūrėk, jis linksminas, kasdien pily ulioja,
Kiek žvakių languose, kaip muzika ten groja!
Ir ta pilis negrius ant jo galvos pirmiausia? –
Atmink tik kerštą, o iš velnio ginklą gausi.
Mąsčiau, o velnias jau talkon Maskolių gavo.
Žiūrėjau. Juk žinai, kaip pilį jie šturmavo«.
»Nes melas, – su Maskoliais aš nesižinojau.
»Žiūrėjau. Daug minčių man sukosi galvoje,
Išsyk kvailai, kaip vaikas, kai į gaisrą žiūri,
Paskui galvoj jau keršto mintys susibūrė,
Ir laukiau, ar pilis pradės tuojau liepsnoti;
O kartais ėmė noras Maskolius vanoti,
Net Stalininką gelbėt. –
»Jūs puikiai gynėtės, žinai, rimtai, tvarkingai.
Stebėjaus. O Maskoliai šaudė lyg sustingę,
Aplinkui griuvo! – Jūsų pergalę išvydus,
Atminus Stalininką, gimė vėl pavydas! –
Argi jau taip jam visa šiam pasauly sektųs
Ir baisų užpuolimą pergalėti tektų?
Prislėgtas jojau. Saulė tuo metu tekėjo.
Žiūriu, pažįstu; jis ant gonkų štai išėjo
Prieš saulę blizga jo sagutė deimantinė,
Jis ūsą suka išdidus, lyg būt pažinęs
Mane ir, rodės, iš manęs tada tyčiojos,
Grasino niekindams ir dar ranka pamojo. –
Iš rankų tuoj Maskoliui šautuvą ištraukiau,
Pridėjau, net netaikęs, gaidį tik patraukiau.
Iššovė! Jau žinai! –
»Prakeiktas ginklas tas ugninis! Kalavijas
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Jackus neprašė Ievos rankos atvirai ir kaip jo išdidumas paveikė kitų žmonių gyvenimus?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jackus ne kartą norėjo atverti širdį Stalininkui, bet šaltas jo žvilgsnis jį sulaikydavo, o pats jis vaidino abejingą, kad nenukentėtų Soplicų vardas. Kai Stalininkas paprašė jo patarimo, nes atvyko piršliai nuo Vitebsko kašteliono, Jackus nė nežinojo, ką atsakė, ir išjojo. Norėdamas užmiršti Ievą, jis vedė nemylimą moterį, Tado motiną, kuri liko nelaiminga, o apie Ievą kalbėta, kad per sužieduotuves ji apalpo ir tapo džiovininkė. Išdidumas sugriovė ne vien jo laimę.
2. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.