Mane, kaip kunigaikštį, kėliau kiek pavydo,
Kai, būdavo, imu kokią tik noriu pilį!
Paskui kaimiečiai juokės, o garbė nutilo!
Taip greitai pavirtau žmonių akyse menkas!
Soplica Jackus! – Kaip puikoriui kęsti tenka«...
Nusilpęs čia jau lovoj šlyja Bernardinas,
O Raktininkas taria: »Dievas viens težino!
Tiesa! Tiesa! Tai tu? Tai tavo Jackaus būta
Soplicos? ir vienuolio elgetos be buto?!
Tai tu, kurs, pamenu, toks sveikas ir raudonas,
Gražus bajoras, gerbiamas kiekvieno pono,
Kur moters siuto del tavęs! Tai tu, Ūsoriau!
Ne taip senai, o susenai, garbės nenori!
Ir kaip nepažinau po tojo tavo šūvio,
Kai tarp galvų kulka į meškiną pakliuvo?
Vargu juk toks šaulys Lietuvoje dar rasis;
Po Mackaus ir kardu buvai juk tu pirmasis!
Tiesa! juk bajoraitės suokdavo kadaisia:
Štai Jackus ūsą suka, pirtį ponams taiso,
O jei ant ūso savo užmezga mazgutį,
Tai net pačiam Radvilai kunigaikščiui kliūtų.
Ir mazgas užmegstas ant mano Pono puolė!
Nelaimėms! ir dabar matau tave vienuolį?
Ūsorius Jackus kvestorius! Oi, Dievo galia!
Ir ką dabar! pranykti bausmė juk negali,
Prisiekiau: kas Horeškoms kraujo nors lašelį...«
Nuo priegalvės čia Kunigas vėl galvą kelia
Ir tęsia: »Jodinėjau aplink pilį. Rausė
Man galvą, širdį mintys ir jausmai pikčiausi!
Štai žudo Stalininkas savo tikrą vaiką!
Aš žuvęs! – Velnias pas vartus mane sulaiko:
Žiūrėk, jis linksminas, kasdien pily ulioja,
Kiek žvakių languose, kaip muzika ten groja!
Ir ta pilis negrius ant jo galvos pirmiausia? –
Atmink tik kerštą, o iš velnio ginklą gausi.
Mąsčiau, o velnias jau talkon Maskolių gavo.
Žiūrėjau. Juk žinai, kaip pilį jie šturmavo«.
»Nes melas, – su Maskoliais aš nesižinojau.
»Žiūrėjau. Daug minčių man sukosi galvoje,
Išsyk kvailai, kaip vaikas, kai į gaisrą žiūri,
Paskui galvoj jau keršto mintys susibūrė,
Ir laukiau, ar pilis pradės tuojau liepsnoti;
O kartais ėmė noras Maskolius vanoti,
Net Stalininką gelbėt. –
»Jūs puikiai gynėtės, žinai, rimtai, tvarkingai.
Stebėjaus. O Maskoliai šaudė lyg sustingę,
Aplinkui griuvo! – Jūsų pergalę išvydus,
Atminus Stalininką, gimė vėl pavydas! –
Argi jau taip jam visa šiam pasauly sektųs
Ir baisų užpuolimą pergalėti tektų?
Prislėgtas jojau. Saulė tuo metu tekėjo.
Žiūriu, pažįstu; jis ant gonkų štai išėjo
Prieš saulę blizga jo sagutė deimantinė,
Jis ūsą suka išdidus, lyg būt pažinęs
Mane ir, rodės, iš manęs tada tyčiojos,
Grasino niekindams ir dar ranka pamojo. –
Iš rankų tuoj Maskoliui šautuvą ištraukiau,
Pridėjau, net netaikęs, gaidį tik patraukiau.
Iššovė! Jau žinai! –
»Prakeiktas ginklas tas ugninis! Kalavijas
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.