Paskui galvoj jau keršto mintys susibūrė,
Ir laukiau, ar pilis pradės tuojau liepsnoti;
O kartais ėmė noras Maskolius vanoti,
Net Stalininką gelbėt. –
»Jūs puikiai gynėtės, žinai, rimtai, tvarkingai.
Stebėjaus. O Maskoliai šaudė lyg sustingę,
Aplinkui griuvo! – Jūsų pergalę išvydus,
Atminus Stalininką, gimė vėl pavydas! –
Argi jau taip jam visa šiam pasauly sektųs
Ir baisų užpuolimą pergalėti tektų?
Prislėgtas jojau. Saulė tuo metu tekėjo.
Žiūriu, pažįstu; jis ant gonkų štai išėjo
Prieš saulę blizga jo sagutė deimantinė,
Jis ūsą suka išdidus, lyg būt pažinęs
Mane ir, rodės, iš manęs tada tyčiojos,
Grasino niekindams ir dar ranka pamojo. –
Iš rankų tuoj Maskoliui šautuvą ištraukiau,
Pridėjau, net netaikęs, gaidį tik patraukiau.
Iššovė! Jau žinai! –
»Prakeiktas ginklas tas ugninis! Kalavijas
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.