Ponas Tadas407-409 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus81% kūrinio
407 psl.

Tai net pačiam Radvilai kunigaikščiui kliūtų.

Ir mazgas užmegstas ant mano Pono puolė!

Nelaimėms! ir dabar matau tave vienuolį?

Ūsorius Jackus kvestorius! Oi, Dievo galia!

Ir ką dabar! pranykti bausmė juk negali,

Prisiekiau: kas Horeškoms kraujo nors lašelį...«

Nuo priegalvės čia Kunigas vėl galvą kelia

Ir tęsia: »Jodinėjau aplink pilį. Rausė

Man galvą, širdį mintys ir jausmai pikčiausi!

Štai žudo Stalininkas savo tikrą vaiką!

Aš žuvęs! – Velnias pas vartus mane sulaiko:

Žiūrėk, jis linksminas, kasdien pily ulioja,

Kiek žvakių languose, kaip muzika ten groja!

Ir ta pilis negrius ant jo galvos pirmiausia? –

Atmink tik kerštą, o iš velnio ginklą gausi.

Mąsčiau, o velnias jau talkon Maskolių gavo.

Žiūrėjau. Juk žinai, kaip pilį jie šturmavo«.

»Nes melas, – su Maskoliais aš nesižinojau.

»Žiūrėjau. Daug minčių man sukosi galvoje,

Išsyk kvailai, kaip vaikas, kai į gaisrą žiūri,

408 psl.

Paskui galvoj jau keršto mintys susibūrė,

Ir laukiau, ar pilis pradės tuojau liepsnoti;

O kartais ėmė noras Maskolius vanoti,

Net Stalininką gelbėt. –

»Jūs puikiai gynėtės, žinai, rimtai, tvarkingai.

Stebėjaus. O Maskoliai šaudė lyg sustingę,

Aplinkui griuvo! – Jūsų pergalę išvydus,

Atminus Stalininką, gimė vėl pavydas! –

Argi jau taip jam visa šiam pasauly sektųs

Ir baisų užpuolimą pergalėti tektų?

Prislėgtas jojau. Saulė tuo metu tekėjo.

Žiūriu, pažįstu; jis ant gonkų štai išėjo

Prieš saulę blizga jo sagutė deimantinė,

Jis ūsą suka išdidus, lyg būt pažinęs

Mane ir, rodės, iš manęs tada tyčiojos,

Grasino niekindams ir dar ranka pamojo. –

Iš rankų tuoj Maskoliui šautuvą ištraukiau,

Pridėjau, net netaikęs, gaidį tik patraukiau.

Iššovė! Jau žinai! –

»Prakeiktas ginklas tas ugninis! Kalavijas

409 psl.

Ne toks, gali nudurt tik priešą prisivijęs,

Gali dar nuginkluot, net smeigiant sulaikyti;

Bet tas ugninis... spustelk gaidį, tą mažytį,

Akimirka ir kibirkštis...

»Lyg bėgau, kai tuomet mane iš aukšto taikei?

Mane dvivamzdis tavo vietoje sulaikė

Lyg pririštą prie žemės, tiek jausmų apniko!

Kodel, Gervazai mano, tuomet tau nevyko?

Malonės trūko! Nuodėmes gal atgailėti

Reikėjo...«

Vėl čionai turėjo pasilsėti.

»Norėjau, Dievas mato! Raktininkas tarė,

Kiek tavo šūvis kruvinų darbų pridarė,

Nelaimės pylėsi šeimynoms jūsų, mūsų,

O vis tai dėliai kaltės, Pone Jackau, Jūsų!

O vis gi šiandien Grafą jegrai būt nudėję,

Paskiausiąjį Horešką motinos eilėje,

Tik tu jį uždengei, mane dar nuo Maskoliaus

Apgynei, parmesdams. Mes du gyvi ik šiolei.

O jei tiesa, kad kunigas tu iš tikrųjų,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.