Ir Podkomožis ją ik šiol labai guodojo;
Kai ją lytėjo, reiškė, kad kalbėti rengias,
Todel visi tik tylą palaikyti stengės.
»Aukšti bajorai, tarė, Broliai Geradėjai!
Bus forumas, kai būsim į girias išėję
Medžiot, o namieje ginčus nedeciduoju,
Tai mūsų posėdį rytdienai tik solvuoju,
Ir replikas visas šiai dienai jau nutraukiu;
Šaukly! nukelk rytdienai bylą šią į lauką.
Rytoj ir Grafas čia medžiot atvyks, girdėjau,
Ir Pats drauge ten būsi, gerbiamas Teisėjau.
Ir panai Telimenai ir ponioms, panelėms
Parodysim senų medžioklių puikų kelią;
Ir Voiskis dalyvaudams mums primins gadynes
Senąsias«, tarė, duodams seniui tabakinę.
O Voiskis gale stalo, tarp svečių sėdėdams,
Žiūrėjo visą laiką nesmagus tylėdams,
Nors senio nuomonę norėjo sužinoti
Jaunieji, nes daugiausia teko jam medžioti.
Jisai tylėjo, ilgai pirštuos žiupsnį laikė,
Kol pagaliau taboką uostyt prisitaikė;
Sučiaudėjo, kad aidas orą net kilnojo,
O galvą palenkdams karčiai nusišypsojo:
»O man senam tai girdint liūdna, net ir pikta!
Seniems medžiotojams iš tikro nepatiktų,
Jei jie girdėtų, kad aukštam būry bajorų
Šuns uodegą nor spręsti, argi tai padoru!?.
Ir ką sens Reitanas sakytų, jei àtgytų?
Atgal į grabą grįžtų ir užsidarytų.
Ir Niesiolovskis vaivada ar patikėtų,
Kuris net kaiminę šunų paleist galėtų,
Kurs laiko vis šaulius dar papročių senųjų
Ir šimtą net vežimų tinklų tur ilgųjų?
O jo medžiojant ir žuvaujant nematyti
Ir niekas jo negal medžioti išprašyti,
Kuris Bialopiotrovičiaus net nepaklausė!
Na, ką gi jis dabar galėtų šaudyt, klausiu?
Puiki garbė tai būtų, jei toks pons garbingas
Jau imtų sekt medžioklėj jūs madas juokingas!
Laikais senaisiais, kol garsai medžioklės gaudė,
Lokius, vilkus ir šernus tik bajorai šaudė,
O jei ragų kas, ilčių ir nagų neturi,
Tokių žvėrių tegu tarnai, kaimiečiai žiūri;
Joks ponas tokio šautuvo nebūtų ėmęs,
Jei jis smulkių šruotų turėjęs būtų dėmę!
Laikydavo ir kurtus, nes žinojo puikiai,
Kad kartais grįžtant tenka pabaidyti zuikį;
Bet ponai zuikio likimu galvos nesuko;
Jį vydavos su kurtais ant mažų arkliukų
Ponaičiai; ponams tuomet dar garbė rūpėjo,
Ir tokia medžiokle jie veik nesidomėjo!
Tad teikis, Aukštas Podkomoži, nusileisti
Ir nuo tų pareigų rytoj mane atleisti.
Aš senas, negaliu rytoj drauge išjoti,
Nes tai ne man tokioj medžioklėje medžioti!
Esu Hrečecha, o jau nuo karaliaus Lecho
Dar nesiryžo jot zukiauti joks Hrečecha«.
Čia Voiskio kalbą juokas linksmas palydėjo,
Visi pakilo. Podkomožis pirmas ėjo,
Jam metai, laipsnis duoda vietą pirmutinę,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.