Ponas Tadas410 psl. · apie 5 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus82% kūrinio
410 psl.

Peiliukas nepalies jau rūbų tų šventųjų,

Būk sveikas, jau tarp mūs daugiau nelieka nieko,

Tarp mūsų kvita – kita Dievui tepalieka«.

Paduoda Jackus ranką, – bet Gervazas savo

Neduoda, tardams: »Negaliu aš liesti tavo

Sukruvintą, užmušusiąją mano Poną

Tiktai del keršto, o ne pro publico bono!«

Bet Jackus atsisėdo, rinkdams visą galią,

Ir kreipės į Teisėją visas jau nubalęs,

Ir klausė, ar nėra dar kunigo klebono,

O Raktininkui tarė: »Aš maldauju Poną

Palikti; baigsiu tuoj, dar kūno jėgos klauso,

Pons Raktininke – mirsiu šiąnakt aš vėliausiai!«

»Kas būtų? garsiai pratarė čionai Teisėjas,

Žaizda maža, blogai gal ją tik apžiūrėjo?

Kam kunigo – pirmiau reik gydytoją šaukti!...«

»Brolau, nutraukė kunigas, man nesulaukti

Rytojaus! Žaizda, gauta dar senai pas Jeną,

Blogai užgydyta, suerzinta – gangrena

Jau čia, – žaizdas pažįstu; kraujas, pažiūrėki,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.