Ponas Tadas409-411 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus82% kūrinio
409 psl.

Ne toks, gali nudurt tik priešą prisivijęs,

Gali dar nuginkluot, net smeigiant sulaikyti;

Bet tas ugninis... spustelk gaidį, tą mažytį,

Akimirka ir kibirkštis...

»Lyg bėgau, kai tuomet mane iš aukšto taikei?

Mane dvivamzdis tavo vietoje sulaikė

Lyg pririštą prie žemės, tiek jausmų apniko!

Kodel, Gervazai mano, tuomet tau nevyko?

Malonės trūko! Nuodėmes gal atgailėti

Reikėjo...«

Vėl čionai turėjo pasilsėti.

»Norėjau, Dievas mato! Raktininkas tarė,

Kiek tavo šūvis kruvinų darbų pridarė,

Nelaimės pylėsi šeimynoms jūsų, mūsų,

O vis tai dėliai kaltės, Pone Jackau, Jūsų!

O vis gi šiandien Grafą jegrai būt nudėję,

Paskiausiąjį Horešką motinos eilėje,

Tik tu jį uždengei, mane dar nuo Maskoliaus

Apgynei, parmesdams. Mes du gyvi ik šiolei.

O jei tiesa, kad kunigas tu iš tikrųjų,

410 psl.

Peiliukas nepalies jau rūbų tų šventųjų,

Būk sveikas, jau tarp mūs daugiau nelieka nieko,

Tarp mūsų kvita – kita Dievui tepalieka«.

Paduoda Jackus ranką, – bet Gervazas savo

Neduoda, tardams: »Negaliu aš liesti tavo

Sukruvintą, užmušusiąją mano Poną

Tiktai del keršto, o ne pro publico bono!«

Bet Jackus atsisėdo, rinkdams visą galią,

Ir kreipės į Teisėją visas jau nubalęs,

Ir klausė, ar nėra dar kunigo klebono,

O Raktininkui tarė: »Aš maldauju Poną

Palikti; baigsiu tuoj, dar kūno jėgos klauso,

Pons Raktininke – mirsiu šiąnakt aš vėliausiai!«

»Kas būtų? garsiai pratarė čionai Teisėjas,

Žaizda maža, blogai gal ją tik apžiūrėjo?

Kam kunigo – pirmiau reik gydytoją šaukti!...«

»Brolau, nutraukė kunigas, man nesulaukti

Rytojaus! Žaizda, gauta dar senai pas Jeną,

Blogai užgydyta, suerzinta – gangrena

Jau čia, – žaizdas pažįstu; kraujas, pažiūrėki,

411 psl.

Koks juodas. Mirsiu. Ir už tat net Dievui dėkui.

Vis vien, rytoj ar šiandien amžinybėn eisiu. –

Turiu aš baigti, Raktininkas man atleisi!

»Juk gera bent norėt nelikti piktadėju

Tautos, nors žmonės ir vadintų išdavėju!

Bent tam, kurs tiek kaip aš turėjo išdidumo!

»Ir vardas išdavėjo prie manęs kaip džuma

Prilipo. Bėgo nuo manęs visi kaimynai,

Draugai, net artimieji jau nebepažino;

Kas kiek baugesnis, vengė, nors ir pažinojo,

Kaimietis, žydas net, nors lenkės, bet šypsojos

Ir matės panieka iš jų akių, iš veido.

Tas išdavėjo aidas niekur neapleido,

Namuos – lauke. Tas žodis temstant, rytmetyje

Vis priešais sukos, lyg būt krislas koks akyje.

Bet išdavėju nebuvau.

»Pati Maskva mane tik laikė jos rėmėju.

Soplicos daug velionio turtų paveldėjo,

Paskui norėjo Targovica pažymėti

Net laipsniu. – Buvo galima juk sumaskvėti! –

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.