Tai net pačiam Radvilai kunigaikščiui kliūtų.
Ir mazgas užmegstas ant mano Pono puolė!
Nelaimėms! ir dabar matau tave vienuolį?
Ūsorius Jackus kvestorius! Oi, Dievo galia!
Ir ką dabar! pranykti bausmė juk negali,
Prisiekiau: kas Horeškoms kraujo nors lašelį...«
Nuo priegalvės čia Kunigas vėl galvą kelia
Ir tęsia: »Jodinėjau aplink pilį. Rausė
Man galvą, širdį mintys ir jausmai pikčiausi!
Štai žudo Stalininkas savo tikrą vaiką!
Aš žuvęs! – Velnias pas vartus mane sulaiko:
Žiūrėk, jis linksminas, kasdien pily ulioja,
Kiek žvakių languose, kaip muzika ten groja!
Ir ta pilis negrius ant jo galvos pirmiausia? –
Atmink tik kerštą, o iš velnio ginklą gausi.
Mąsčiau, o velnias jau talkon Maskolių gavo.
Žiūrėjau. Juk žinai, kaip pilį jie šturmavo«.
»Nes melas, – su Maskoliais aš nesižinojau.
»Žiūrėjau. Daug minčių man sukosi galvoje,
Išsyk kvailai, kaip vaikas, kai į gaisrą žiūri,
Paskui galvoj jau keršto mintys susibūrė,
Ir laukiau, ar pilis pradės tuojau liepsnoti;
O kartais ėmė noras Maskolius vanoti,
Net Stalininką gelbėt. –
»Jūs puikiai gynėtės, žinai, rimtai, tvarkingai.
Stebėjaus. O Maskoliai šaudė lyg sustingę,
Aplinkui griuvo! – Jūsų pergalę išvydus,
Atminus Stalininką, gimė vėl pavydas! –
Argi jau taip jam visa šiam pasauly sektųs
Ir baisų užpuolimą pergalėti tektų?
Prislėgtas jojau. Saulė tuo metu tekėjo.
Žiūriu, pažįstu; jis ant gonkų štai išėjo
Prieš saulę blizga jo sagutė deimantinė,
Jis ūsą suka išdidus, lyg būt pažinęs
Mane ir, rodės, iš manęs tada tyčiojos,
Grasino niekindams ir dar ranka pamojo. –
Iš rankų tuoj Maskoliui šautuvą ištraukiau,
Pridėjau, net netaikęs, gaidį tik patraukiau.
Iššovė! Jau žinai! –
»Prakeiktas ginklas tas ugninis! Kalavijas
Ne toks, gali nudurt tik priešą prisivijęs,
Gali dar nuginkluot, net smeigiant sulaikyti;
Bet tas ugninis... spustelk gaidį, tą mažytį,
Akimirka ir kibirkštis...
»Lyg bėgau, kai tuomet mane iš aukšto taikei?
Mane dvivamzdis tavo vietoje sulaikė
Lyg pririštą prie žemės, tiek jausmų apniko!
Kodel, Gervazai mano, tuomet tau nevyko?
Malonės trūko! Nuodėmes gal atgailėti
Reikėjo...«
Vėl čionai turėjo pasilsėti.
»Norėjau, Dievas mato! Raktininkas tarė,
Kiek tavo šūvis kruvinų darbų pridarė,
Nelaimės pylėsi šeimynoms jūsų, mūsų,
O vis tai dėliai kaltės, Pone Jackau, Jūsų!
O vis gi šiandien Grafą jegrai būt nudėję,
Paskiausiąjį Horešką motinos eilėje,
Tik tu jį uždengei, mane dar nuo Maskoliaus
Apgynei, parmesdams. Mes du gyvi ik šiolei.
O jei tiesa, kad kunigas tu iš tikrųjų,
Peiliukas nepalies jau rūbų tų šventųjų,
Būk sveikas, jau tarp mūs daugiau nelieka nieko,
Tarp mūsų kvita – kita Dievui tepalieka«.
Paduoda Jackus ranką, – bet Gervazas savo
Neduoda, tardams: »Negaliu aš liesti tavo
Sukruvintą, užmušusiąją mano Poną
Tiktai del keršto, o ne pro publico bono!«
Bet Jackus atsisėdo, rinkdams visą galią,
Ir kreipės į Teisėją visas jau nubalęs,
Ir klausė, ar nėra dar kunigo klebono,
O Raktininkui tarė: »Aš maldauju Poną
Palikti; baigsiu tuoj, dar kūno jėgos klauso,
Pons Raktininke – mirsiu šiąnakt aš vėliausiai!«
»Kas būtų? garsiai pratarė čionai Teisėjas,
Žaizda maža, blogai gal ją tik apžiūrėjo?
Kam kunigo – pirmiau reik gydytoją šaukti!...«
»Brolau, nutraukė kunigas, man nesulaukti
Rytojaus! Žaizda, gauta dar senai pas Jeną,
Blogai užgydyta, suerzinta – gangrena
Jau čia, – žaizdas pažįstu; kraujas, pažiūrėki,
Koks juodas. Mirsiu. Ir už tat net Dievui dėkui.
Vis vien, rytoj ar šiandien amžinybėn eisiu. –
Turiu aš baigti, Raktininkas man atleisi!
»Juk gera bent norėt nelikti piktadėju
Tautos, nors žmonės ir vadintų išdavėju!
Bent tam, kurs tiek kaip aš turėjo išdidumo!
»Ir vardas išdavėjo prie manęs kaip džuma
Prilipo. Bėgo nuo manęs visi kaimynai,
Draugai, net artimieji jau nebepažino;
Kas kiek baugesnis, vengė, nors ir pažinojo,
Kaimietis, žydas net, nors lenkės, bet šypsojos
Ir matės panieka iš jų akių, iš veido.
Tas išdavėjo aidas niekur neapleido,
Namuos – lauke. Tas žodis temstant, rytmetyje
Vis priešais sukos, lyg būt krislas koks akyje.
Bet išdavėju nebuvau.
»Pati Maskva mane tik laikė jos rėmėju.
Soplicos daug velionio turtų paveldėjo,
Paskui norėjo Targovica pažymėti
Net laipsniu. – Buvo galima juk sumaskvėti! –
Padėjo velnias – o turtus visi jau matė;
Maskolium tapus man, pirmiausia būt magnatai
Ieškoję paramos, bajorai būt pripratę,
Net kaimas, kurs dažnai taip niekina savuosius,
Būt dovanojęs – kas negerbia laiminguosius!
Žinojau tai, bet – negalėjau.
»Pabėgau iš Tėvynės!..
Kur teko būt! kiek iškentėti!..
»Ir Dievas atsiuntė man vaistą maloningai.
Pasitaisyt reikėjo, atgailėt maldingai,
Kiek galima...
»Stalininkaitė draug su vyru daug patyrė
Vargų Sibire, ir jaunuose metuos mirė;
Paliko tik čionai dukrelę mažą, Zosę.
Liepiau ją auklėt.
»Iš išdidumo gal labiau negu iš meilės
Jį užmušiau: tad stojau į vienuolių eilę.
Aš gimęs išdidus, aš, kurs tiek daug uliojau,
Nuleidau galvą, vardą Kirmino nešiojau,
Nes kaipo žemės kirminas...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.