Koks juodas. Mirsiu. Ir už tat net Dievui dėkui.
Vis vien, rytoj ar šiandien amžinybėn eisiu. –
Turiu aš baigti, Raktininkas man atleisi!
»Juk gera bent norėt nelikti piktadėju
Tautos, nors žmonės ir vadintų išdavėju!
Bent tam, kurs tiek kaip aš turėjo išdidumo!
»Ir vardas išdavėjo prie manęs kaip džuma
Prilipo. Bėgo nuo manęs visi kaimynai,
Draugai, net artimieji jau nebepažino;
Kas kiek baugesnis, vengė, nors ir pažinojo,
Kaimietis, žydas net, nors lenkės, bet šypsojos
Ir matės panieka iš jų akių, iš veido.
Tas išdavėjo aidas niekur neapleido,
Namuos – lauke. Tas žodis temstant, rytmetyje
Vis priešais sukos, lyg būt krislas koks akyje.
Bet išdavėju nebuvau.
»Pati Maskva mane tik laikė jos rėmėju.
Soplicos daug velionio turtų paveldėjo,
Paskui norėjo Targovica pažymėti
Net laipsniu. – Buvo galima juk sumaskvėti! –
Padėjo velnias – o turtus visi jau matė;
Maskolium tapus man, pirmiausia būt magnatai
Ieškoję paramos, bajorai būt pripratę,
Net kaimas, kurs dažnai taip niekina savuosius,
Būt dovanojęs – kas negerbia laiminguosius!
Žinojau tai, bet – negalėjau.
»Pabėgau iš Tėvynės!..
Kur teko būt! kiek iškentėti!..
»Ir Dievas atsiuntė man vaistą maloningai.
Pasitaisyt reikėjo, atgailėt maldingai,
Kiek galima...
»Stalininkaitė draug su vyru daug patyrė
Vargų Sibire, ir jaunuose metuos mirė;
Paliko tik čionai dukrelę mažą, Zosę.
Liepiau ją auklėt.
»Iš išdidumo gal labiau negu iš meilės
Jį užmušiau: tad stojau į vienuolių eilę.
Aš gimęs išdidus, aš, kurs tiek daug uliojau,
Nuleidau galvą, vardą Kirmino nešiojau,
Nes kaipo žemės kirminas...
»Tėvynei nuodėmę ir išdavimo žymę
Taisyt reikėjo, nors darbais pasišventimo,
Krauju ir pavyzdžiu...
»Kovojau už Tėvynę, kur? Kam tai sakyti!
Ne garbei tai dariau, kad žmonės pamatytų.
Mieliau atsimenu ne darbus ypatingus,
Garsius, – bet tik žygius ramius, tylius, naudingus
Ir tas kančias, kur niekas...
»Man sekės kartais į Tėvynę net parvykti,
Vadų įsakymus nešiot ir jums palikti,
Tarybas vest – koptūrą šį gerai pažino –
Galicija, Didžioji Lenkija net mini!
Metus tvirtovėj Prūsuos akmenis nešiojau,
Maskoliai tris kartus lazdoms pečius vanojo,
Sibiran kartą vedė; Austrai vėl rūsyse
Špilberge užkasė, būt tekę amžių visą
Dirbt carcer durum – Dievas ten net neapleido,
Išgelbėjo ir štai savųjų tarpe leido
Numirt su Sakramentais.
»Dabar, kas žino? gal jau vėliai nusidėjau!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.