Ponas Tadas412-414 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus82% kūrinio
412 psl.

Padėjo velnias – o turtus visi jau matė;

Maskolium tapus man, pirmiausia būt magnatai

Ieškoję paramos, bajorai būt pripratę,

Net kaimas, kurs dažnai taip niekina savuosius,

Būt dovanojęs – kas negerbia laiminguosius!

Žinojau tai, bet – negalėjau.

»Pabėgau iš Tėvynės!..

Kur teko būt! kiek iškentėti!..

»Ir Dievas atsiuntė man vaistą maloningai.

Pasitaisyt reikėjo, atgailėt maldingai,

Kiek galima...

»Stalininkaitė draug su vyru daug patyrė

Vargų Sibire, ir jaunuose metuos mirė;

Paliko tik čionai dukrelę mažą, Zosę.

Liepiau ją auklėt.

»Iš išdidumo gal labiau negu iš meilės

Jį užmušiau: tad stojau į vienuolių eilę.

Aš gimęs išdidus, aš, kurs tiek daug uliojau,

Nuleidau galvą, vardą Kirmino nešiojau,

Nes kaipo žemės kirminas...

413 psl.

»Tėvynei nuodėmę ir išdavimo žymę

Taisyt reikėjo, nors darbais pasišventimo,

Krauju ir pavyzdžiu...

»Kovojau už Tėvynę, kur? Kam tai sakyti!

Ne garbei tai dariau, kad žmonės pamatytų.

Mieliau atsimenu ne darbus ypatingus,

Garsius, – bet tik žygius ramius, tylius, naudingus

Ir tas kančias, kur niekas...

»Man sekės kartais į Tėvynę net parvykti,

Vadų įsakymus nešiot ir jums palikti,

Tarybas vest – koptūrą šį gerai pažino –

Galicija, Didžioji Lenkija net mini!

Metus tvirtovėj Prūsuos akmenis nešiojau,

Maskoliai tris kartus lazdoms pečius vanojo,

Sibiran kartą vedė; Austrai vėl rūsyse

Špilberge užkasė, būt tekę amžių visą

Dirbt carcer durum – Dievas ten net neapleido,

Išgelbėjo ir štai savųjų tarpe leido

Numirt su Sakramentais.

»Dabar, kas žino? gal jau vėliai nusidėjau!

414 psl.

Pergreit įsakymus įvykdyti skubėjau!

Mintis ta, kad Soplicų giminė pirmoji

Pakels pirmiausia ginklą, Vytį Lietuvoje!

Mintis ta... rodosi, tyra...

»Norėjai keršto? Štai jis! tąjį mano planą

Supainiojai! Tai Dievo bausmė galvai mano!

Tiek metų sąmokslą augintą tu supynei!

Tą didį tikslą, naują lemiantį gadynę,

Tą mano jausmą žemišką visų paskiausią,

Kurį ūgdžiau, glaudžiau, kaip vaiką mylimiausią,

Tu užmušei man matant, aš jau dovanojau!

Tu...«

»Dievas tau tegu atleidžia ir globoja! –

Pasakė Raktininkas. – »Lauki tu malonės

Iš Dievo, Jackau Kunige, ne parmazonas

Esu! Žinau, kad mirštančiam reik dovanoti.

Dabar malonią žinią gausi sužinoti.

Kada velionis mano Ponas žemėn puolė,

O aš ant kelių pas krūtinę jo parpuoliau

Ir kalaviją kerštui vilgiau jo žaizdoje,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.