»Tėvynei nuodėmę ir išdavimo žymę
Taisyt reikėjo, nors darbais pasišventimo,
Krauju ir pavyzdžiu...
»Kovojau už Tėvynę, kur? Kam tai sakyti!
Ne garbei tai dariau, kad žmonės pamatytų.
Mieliau atsimenu ne darbus ypatingus,
Garsius, – bet tik žygius ramius, tylius, naudingus
Ir tas kančias, kur niekas...
»Man sekės kartais į Tėvynę net parvykti,
Vadų įsakymus nešiot ir jums palikti,
Tarybas vest – koptūrą šį gerai pažino –
Galicija, Didžioji Lenkija net mini!
Metus tvirtovėj Prūsuos akmenis nešiojau,
Maskoliai tris kartus lazdoms pečius vanojo,
Sibiran kartą vedė; Austrai vėl rūsyse
Špilberge užkasė, būt tekę amžių visą
Dirbt carcer durum – Dievas ten net neapleido,
Išgelbėjo ir štai savųjų tarpe leido
Numirt su Sakramentais.
»Dabar, kas žino? gal jau vėliai nusidėjau!
Pergreit įsakymus įvykdyti skubėjau!
Mintis ta, kad Soplicų giminė pirmoji
Pakels pirmiausia ginklą, Vytį Lietuvoje!
Mintis ta... rodosi, tyra...
»Norėjai keršto? Štai jis! tąjį mano planą
Supainiojai! Tai Dievo bausmė galvai mano!
Tiek metų sąmokslą augintą tu supynei!
Tą didį tikslą, naują lemiantį gadynę,
Tą mano jausmą žemišką visų paskiausią,
Kurį ūgdžiau, glaudžiau, kaip vaiką mylimiausią,
Tu užmušei man matant, aš jau dovanojau!
Tu...«
»Dievas tau tegu atleidžia ir globoja! –
Pasakė Raktininkas. – »Lauki tu malonės
Iš Dievo, Jackau Kunige, ne parmazonas
Esu! Žinau, kad mirštančiam reik dovanoti.
Dabar malonią žinią gausi sužinoti.
Kada velionis mano Ponas žemėn puolė,
O aš ant kelių pas krūtinę jo parpuoliau
Ir kalaviją kerštui vilgiau jo žaizdoje,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.