»Tėvynei nuodėmę ir išdavimo žymę
Taisyt reikėjo, nors darbais pasišventimo,
Krauju ir pavyzdžiu...
»Kovojau už Tėvynę, kur? Kam tai sakyti!
Ne garbei tai dariau, kad žmonės pamatytų.
Mieliau atsimenu ne darbus ypatingus,
Garsius, – bet tik žygius ramius, tylius, naudingus
Ir tas kančias, kur niekas...
»Man sekės kartais į Tėvynę net parvykti,
Vadų įsakymus nešiot ir jums palikti,
Tarybas vest – koptūrą šį gerai pažino –
Galicija, Didžioji Lenkija net mini!
Metus tvirtovėj Prūsuos akmenis nešiojau,
Maskoliai tris kartus lazdoms pečius vanojo,
Sibiran kartą vedė; Austrai vėl rūsyse
Špilberge užkasė, būt tekę amžių visą
Dirbt carcer durum – Dievas ten net neapleido,
Išgelbėjo ir štai savųjų tarpe leido
Numirt su Sakramentais.
»Dabar, kas žino? gal jau vėliai nusidėjau!
Pergreit įsakymus įvykdyti skubėjau!
Mintis ta, kad Soplicų giminė pirmoji
Pakels pirmiausia ginklą, Vytį Lietuvoje!
Mintis ta... rodosi, tyra...
»Norėjai keršto? Štai jis! tąjį mano planą
Supainiojai! Tai Dievo bausmė galvai mano!
Tiek metų sąmokslą augintą tu supynei!
Tą didį tikslą, naują lemiantį gadynę,
Tą mano jausmą žemišką visų paskiausią,
Kurį ūgdžiau, glaudžiau, kaip vaiką mylimiausią,
Tu užmušei man matant, aš jau dovanojau!
Tu...«
»Dievas tau tegu atleidžia ir globoja! –
Pasakė Raktininkas. – »Lauki tu malonės
Iš Dievo, Jackau Kunige, ne parmazonas
Esu! Žinau, kad mirštančiam reik dovanoti.
Dabar malonią žinią gausi sužinoti.
Kada velionis mano Ponas žemėn puolė,
O aš ant kelių pas krūtinę jo parpuoliau
Ir kalaviją kerštui vilgiau jo žaizdoje,
Pakėlė ponas ranką ir vartus žegnojo,
Akim dar rodė į vartus, kur tu stovėjai;
Be žado būdams ženklą atleidimo dėjo.
Aš supratau taip pat, bet keršyt pasiryžęs,
Niekam dar neprasitariau apie tą kryžių«.
Nutrūko čia kalba, nes Kirmins jau vaitojo,
Ir tuoj visus apėmusi tyla užstojo.
Klebono laukiama. – Čia žingsniai subildėjo
Už durų, – nuomininkas sens skubiai įėjo
Su laišku Kirminui vienuoliui užrašytu.
Jį Jackus broliui duoda, liepdamas skaityti.
Tai Juozo kunigaikščio štabo vyresnysis
Pons Fišeris jį rašė, kurs žinojo visa.
Jis rašo: ciesoriaus slaptasis kabinetas
Nusprendė karą; ciesoriui jau karo metas,
Visur jį skelbia; Varšuvoje jau seimuoja,
Mozūrų luomai jau Seime konfederuojas
Ir skelbia Lietuvos su Lenkais sujungimą.
Klausydams, Jackus jau maldas kalbėti ima,
Jau degančią grabnyčią spaudžia prie krūtinės,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.