Ne toks, gali nudurt tik priešą prisivijęs,
Gali dar nuginkluot, net smeigiant sulaikyti;
Bet tas ugninis... spustelk gaidį, tą mažytį,
Akimirka ir kibirkštis...
»Lyg bėgau, kai tuomet mane iš aukšto taikei?
Mane dvivamzdis tavo vietoje sulaikė
Lyg pririštą prie žemės, tiek jausmų apniko!
Kodel, Gervazai mano, tuomet tau nevyko?
Malonės trūko! Nuodėmes gal atgailėti
Reikėjo...«
Vėl čionai turėjo pasilsėti.
»Norėjau, Dievas mato! Raktininkas tarė,
Kiek tavo šūvis kruvinų darbų pridarė,
Nelaimės pylėsi šeimynoms jūsų, mūsų,
O vis tai dėliai kaltės, Pone Jackau, Jūsų!
O vis gi šiandien Grafą jegrai būt nudėję,
Paskiausiąjį Horešką motinos eilėje,
Tik tu jį uždengei, mane dar nuo Maskoliaus
Apgynei, parmesdams. Mes du gyvi ik šiolei.
O jei tiesa, kad kunigas tu iš tikrųjų,
Peiliukas nepalies jau rūbų tų šventųjų,
Būk sveikas, jau tarp mūs daugiau nelieka nieko,
Tarp mūsų kvita – kita Dievui tepalieka«.
Paduoda Jackus ranką, – bet Gervazas savo
Neduoda, tardams: »Negaliu aš liesti tavo
Sukruvintą, užmušusiąją mano Poną
Tiktai del keršto, o ne pro publico bono!«
Bet Jackus atsisėdo, rinkdams visą galią,
Ir kreipės į Teisėją visas jau nubalęs,
Ir klausė, ar nėra dar kunigo klebono,
O Raktininkui tarė: »Aš maldauju Poną
Palikti; baigsiu tuoj, dar kūno jėgos klauso,
Pons Raktininke – mirsiu šiąnakt aš vėliausiai!«
»Kas būtų? garsiai pratarė čionai Teisėjas,
Žaizda maža, blogai gal ją tik apžiūrėjo?
Kam kunigo – pirmiau reik gydytoją šaukti!...«
»Brolau, nutraukė kunigas, man nesulaukti
Rytojaus! Žaizda, gauta dar senai pas Jeną,
Blogai užgydyta, suerzinta – gangrena
Jau čia, – žaizdas pažįstu; kraujas, pažiūrėki,
Koks juodas. Mirsiu. Ir už tat net Dievui dėkui.
Vis vien, rytoj ar šiandien amžinybėn eisiu. –
Turiu aš baigti, Raktininkas man atleisi!
»Juk gera bent norėt nelikti piktadėju
Tautos, nors žmonės ir vadintų išdavėju!
Bent tam, kurs tiek kaip aš turėjo išdidumo!
»Ir vardas išdavėjo prie manęs kaip džuma
Prilipo. Bėgo nuo manęs visi kaimynai,
Draugai, net artimieji jau nebepažino;
Kas kiek baugesnis, vengė, nors ir pažinojo,
Kaimietis, žydas net, nors lenkės, bet šypsojos
Ir matės panieka iš jų akių, iš veido.
Tas išdavėjo aidas niekur neapleido,
Namuos – lauke. Tas žodis temstant, rytmetyje
Vis priešais sukos, lyg būt krislas koks akyje.
Bet išdavėju nebuvau.
»Pati Maskva mane tik laikė jos rėmėju.
Soplicos daug velionio turtų paveldėjo,
Paskui norėjo Targovica pažymėti
Net laipsniu. – Buvo galima juk sumaskvėti! –
Padėjo velnias – o turtus visi jau matė;
Maskolium tapus man, pirmiausia būt magnatai
Ieškoję paramos, bajorai būt pripratę,
Net kaimas, kurs dažnai taip niekina savuosius,
Būt dovanojęs – kas negerbia laiminguosius!
Žinojau tai, bet – negalėjau.
»Pabėgau iš Tėvynės!..
Kur teko būt! kiek iškentėti!..
»Ir Dievas atsiuntė man vaistą maloningai.
Pasitaisyt reikėjo, atgailėt maldingai,
Kiek galima...
»Stalininkaitė draug su vyru daug patyrė
Vargų Sibire, ir jaunuose metuos mirė;
Paliko tik čionai dukrelę mažą, Zosę.
Liepiau ją auklėt.
»Iš išdidumo gal labiau negu iš meilės
Jį užmušiau: tad stojau į vienuolių eilę.
Aš gimęs išdidus, aš, kurs tiek daug uliojau,
Nuleidau galvą, vardą Kirmino nešiojau,
Nes kaipo žemės kirminas...
»Tėvynei nuodėmę ir išdavimo žymę
Taisyt reikėjo, nors darbais pasišventimo,
Krauju ir pavyzdžiu...
»Kovojau už Tėvynę, kur? Kam tai sakyti!
Ne garbei tai dariau, kad žmonės pamatytų.
Mieliau atsimenu ne darbus ypatingus,
Garsius, – bet tik žygius ramius, tylius, naudingus
Ir tas kančias, kur niekas...
»Man sekės kartais į Tėvynę net parvykti,
Vadų įsakymus nešiot ir jums palikti,
Tarybas vest – koptūrą šį gerai pažino –
Galicija, Didžioji Lenkija net mini!
Metus tvirtovėj Prūsuos akmenis nešiojau,
Maskoliai tris kartus lazdoms pečius vanojo,
Sibiran kartą vedė; Austrai vėl rūsyse
Špilberge užkasė, būt tekę amžių visą
Dirbt carcer durum – Dievas ten net neapleido,
Išgelbėjo ir štai savųjų tarpe leido
Numirt su Sakramentais.
»Dabar, kas žino? gal jau vėliai nusidėjau!
Pergreit įsakymus įvykdyti skubėjau!
Mintis ta, kad Soplicų giminė pirmoji
Pakels pirmiausia ginklą, Vytį Lietuvoje!
Mintis ta... rodosi, tyra...
»Norėjai keršto? Štai jis! tąjį mano planą
Supainiojai! Tai Dievo bausmė galvai mano!
Tiek metų sąmokslą augintą tu supynei!
Tą didį tikslą, naują lemiantį gadynę,
Tą mano jausmą žemišką visų paskiausią,
Kurį ūgdžiau, glaudžiau, kaip vaiką mylimiausią,
Tu užmušei man matant, aš jau dovanojau!
Tu...«
»Dievas tau tegu atleidžia ir globoja! –
Pasakė Raktininkas. – »Lauki tu malonės
Iš Dievo, Jackau Kunige, ne parmazonas
Esu! Žinau, kad mirštančiam reik dovanoti.
Dabar malonią žinią gausi sužinoti.
Kada velionis mano Ponas žemėn puolė,
O aš ant kelių pas krūtinę jo parpuoliau
Ir kalaviją kerštui vilgiau jo žaizdoje,
Pakėlė ponas ranką ir vartus žegnojo,
Akim dar rodė į vartus, kur tu stovėjai;
Be žado būdams ženklą atleidimo dėjo.
Aš supratau taip pat, bet keršyt pasiryžęs,
Niekam dar neprasitariau apie tą kryžių«.
Nutrūko čia kalba, nes Kirmins jau vaitojo,
Ir tuoj visus apėmusi tyla užstojo.
Klebono laukiama. – Čia žingsniai subildėjo
Už durų, – nuomininkas sens skubiai įėjo
Su laišku Kirminui vienuoliui užrašytu.
Jį Jackus broliui duoda, liepdamas skaityti.
Tai Juozo kunigaikščio štabo vyresnysis
Pons Fišeris jį rašė, kurs žinojo visa.
Jis rašo: ciesoriaus slaptasis kabinetas
Nusprendė karą; ciesoriui jau karo metas,
Visur jį skelbia; Varšuvoje jau seimuoja,
Mozūrų luomai jau Seime konfederuojas
Ir skelbia Lietuvos su Lenkais sujungimą.
Klausydams, Jackus jau maldas kalbėti ima,
Jau degančią grabnyčią spaudžia prie krūtinės,
Akis jau džiaugsmo ašaros jam padabino,
Kurių lašuos šviesa grabnyčios spinduliavo:
»Atleisk ramybėj, tarė, Dieve, tarną savo!«
Visi atsiklaupė; už durų suskambėjo
Skambutis: su Švenčiausiu kunigas atėjo.
Naktis jau baigėsi, ir paliai paukščių kelią
Jau ėmė rodyt spindulių žymes saulelė;
Paskui jie ėmė veržtis menėn pro langinę
Ir deimantais ligonio galvą padabino,
Jau veidą, lūpas aukso spinduliai tie lietė,
O jo galva kaip šventojo karūnoj švietė,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.