Ponas Tadas409-416 psl. · apie 25 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus83% kūrinio
409 psl.

Ne toks, gali nudurt tik priešą prisivijęs,

Gali dar nuginkluot, net smeigiant sulaikyti;

Bet tas ugninis... spustelk gaidį, tą mažytį,

Akimirka ir kibirkštis...

»Lyg bėgau, kai tuomet mane iš aukšto taikei?

Mane dvivamzdis tavo vietoje sulaikė

Lyg pririštą prie žemės, tiek jausmų apniko!

Kodel, Gervazai mano, tuomet tau nevyko?

Malonės trūko! Nuodėmes gal atgailėti

Reikėjo...«

Vėl čionai turėjo pasilsėti.

»Norėjau, Dievas mato! Raktininkas tarė,

Kiek tavo šūvis kruvinų darbų pridarė,

Nelaimės pylėsi šeimynoms jūsų, mūsų,

O vis tai dėliai kaltės, Pone Jackau, Jūsų!

O vis gi šiandien Grafą jegrai būt nudėję,

Paskiausiąjį Horešką motinos eilėje,

Tik tu jį uždengei, mane dar nuo Maskoliaus

Apgynei, parmesdams. Mes du gyvi ik šiolei.

O jei tiesa, kad kunigas tu iš tikrųjų,

410 psl.

Peiliukas nepalies jau rūbų tų šventųjų,

Būk sveikas, jau tarp mūs daugiau nelieka nieko,

Tarp mūsų kvita – kita Dievui tepalieka«.

Paduoda Jackus ranką, – bet Gervazas savo

Neduoda, tardams: »Negaliu aš liesti tavo

Sukruvintą, užmušusiąją mano Poną

Tiktai del keršto, o ne pro publico bono!«

Bet Jackus atsisėdo, rinkdams visą galią,

Ir kreipės į Teisėją visas jau nubalęs,

Ir klausė, ar nėra dar kunigo klebono,

O Raktininkui tarė: »Aš maldauju Poną

Palikti; baigsiu tuoj, dar kūno jėgos klauso,

Pons Raktininke – mirsiu šiąnakt aš vėliausiai!«

»Kas būtų? garsiai pratarė čionai Teisėjas,

Žaizda maža, blogai gal ją tik apžiūrėjo?

Kam kunigo – pirmiau reik gydytoją šaukti!...«

»Brolau, nutraukė kunigas, man nesulaukti

Rytojaus! Žaizda, gauta dar senai pas Jeną,

Blogai užgydyta, suerzinta – gangrena

Jau čia, – žaizdas pažįstu; kraujas, pažiūrėki,

411 psl.

Koks juodas. Mirsiu. Ir už tat net Dievui dėkui.

Vis vien, rytoj ar šiandien amžinybėn eisiu. –

Turiu aš baigti, Raktininkas man atleisi!

»Juk gera bent norėt nelikti piktadėju

Tautos, nors žmonės ir vadintų išdavėju!

Bent tam, kurs tiek kaip aš turėjo išdidumo!

»Ir vardas išdavėjo prie manęs kaip džuma

Prilipo. Bėgo nuo manęs visi kaimynai,

Draugai, net artimieji jau nebepažino;

Kas kiek baugesnis, vengė, nors ir pažinojo,

Kaimietis, žydas net, nors lenkės, bet šypsojos

Ir matės panieka iš jų akių, iš veido.

Tas išdavėjo aidas niekur neapleido,

Namuos – lauke. Tas žodis temstant, rytmetyje

Vis priešais sukos, lyg būt krislas koks akyje.

Bet išdavėju nebuvau.

»Pati Maskva mane tik laikė jos rėmėju.

Soplicos daug velionio turtų paveldėjo,

Paskui norėjo Targovica pažymėti

Net laipsniu. – Buvo galima juk sumaskvėti! –

412 psl.

Padėjo velnias – o turtus visi jau matė;

Maskolium tapus man, pirmiausia būt magnatai

Ieškoję paramos, bajorai būt pripratę,

Net kaimas, kurs dažnai taip niekina savuosius,

Būt dovanojęs – kas negerbia laiminguosius!

Žinojau tai, bet – negalėjau.

»Pabėgau iš Tėvynės!..

Kur teko būt! kiek iškentėti!..

»Ir Dievas atsiuntė man vaistą maloningai.

Pasitaisyt reikėjo, atgailėt maldingai,

Kiek galima...

»Stalininkaitė draug su vyru daug patyrė

Vargų Sibire, ir jaunuose metuos mirė;

Paliko tik čionai dukrelę mažą, Zosę.

Liepiau ją auklėt.

»Iš išdidumo gal labiau negu iš meilės

Jį užmušiau: tad stojau į vienuolių eilę.

Aš gimęs išdidus, aš, kurs tiek daug uliojau,

Nuleidau galvą, vardą Kirmino nešiojau,

Nes kaipo žemės kirminas...

413 psl.

»Tėvynei nuodėmę ir išdavimo žymę

Taisyt reikėjo, nors darbais pasišventimo,

Krauju ir pavyzdžiu...

»Kovojau už Tėvynę, kur? Kam tai sakyti!

Ne garbei tai dariau, kad žmonės pamatytų.

Mieliau atsimenu ne darbus ypatingus,

Garsius, – bet tik žygius ramius, tylius, naudingus

Ir tas kančias, kur niekas...

»Man sekės kartais į Tėvynę net parvykti,

Vadų įsakymus nešiot ir jums palikti,

Tarybas vest – koptūrą šį gerai pažino –

Galicija, Didžioji Lenkija net mini!

Metus tvirtovėj Prūsuos akmenis nešiojau,

Maskoliai tris kartus lazdoms pečius vanojo,

Sibiran kartą vedė; Austrai vėl rūsyse

Špilberge užkasė, būt tekę amžių visą

Dirbt carcer durum – Dievas ten net neapleido,

Išgelbėjo ir štai savųjų tarpe leido

Numirt su Sakramentais.

»Dabar, kas žino? gal jau vėliai nusidėjau!

414 psl.

Pergreit įsakymus įvykdyti skubėjau!

Mintis ta, kad Soplicų giminė pirmoji

Pakels pirmiausia ginklą, Vytį Lietuvoje!

Mintis ta... rodosi, tyra...

»Norėjai keršto? Štai jis! tąjį mano planą

Supainiojai! Tai Dievo bausmė galvai mano!

Tiek metų sąmokslą augintą tu supynei!

Tą didį tikslą, naują lemiantį gadynę,

Tą mano jausmą žemišką visų paskiausią,

Kurį ūgdžiau, glaudžiau, kaip vaiką mylimiausią,

Tu užmušei man matant, aš jau dovanojau!

Tu...«

»Dievas tau tegu atleidžia ir globoja! –

Pasakė Raktininkas. – »Lauki tu malonės

Iš Dievo, Jackau Kunige, ne parmazonas

Esu! Žinau, kad mirštančiam reik dovanoti.

Dabar malonią žinią gausi sužinoti.

Kada velionis mano Ponas žemėn puolė,

O aš ant kelių pas krūtinę jo parpuoliau

Ir kalaviją kerštui vilgiau jo žaizdoje,

415 psl.

Pakėlė ponas ranką ir vartus žegnojo,

Akim dar rodė į vartus, kur tu stovėjai;

Be žado būdams ženklą atleidimo dėjo.

Aš supratau taip pat, bet keršyt pasiryžęs,

Niekam dar neprasitariau apie tą kryžių«.

Nutrūko čia kalba, nes Kirmins jau vaitojo,

Ir tuoj visus apėmusi tyla užstojo.

Klebono laukiama. – Čia žingsniai subildėjo

Už durų, – nuomininkas sens skubiai įėjo

Su laišku Kirminui vienuoliui užrašytu.

Jį Jackus broliui duoda, liepdamas skaityti.

Tai Juozo kunigaikščio štabo vyresnysis

Pons Fišeris jį rašė, kurs žinojo visa.

Jis rašo: ciesoriaus slaptasis kabinetas

Nusprendė karą; ciesoriui jau karo metas,

Visur jį skelbia; Varšuvoje jau seimuoja,

Mozūrų luomai jau Seime konfederuojas

Ir skelbia Lietuvos su Lenkais sujungimą.

Klausydams, Jackus jau maldas kalbėti ima,

Jau degančią grabnyčią spaudžia prie krūtinės,

416 psl.

Akis jau džiaugsmo ašaros jam padabino,

Kurių lašuos šviesa grabnyčios spinduliavo:

»Atleisk ramybėj, tarė, Dieve, tarną savo!«

Visi atsiklaupė; už durų suskambėjo

Skambutis: su Švenčiausiu kunigas atėjo.

Naktis jau baigėsi, ir paliai paukščių kelią

Jau ėmė rodyt spindulių žymes saulelė;

Paskui jie ėmė veržtis menėn pro langinę

Ir deimantais ligonio galvą padabino,

Jau veidą, lūpas aukso spinduliai tie lietė,

O jo galva kaip šventojo karūnoj švietė,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.