Ponas Tadas414-416 psl. · apie 10 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus83% kūrinio
414 psl.

Pergreit įsakymus įvykdyti skubėjau!

Mintis ta, kad Soplicų giminė pirmoji

Pakels pirmiausia ginklą, Vytį Lietuvoje!

Mintis ta... rodosi, tyra...

»Norėjai keršto? Štai jis! tąjį mano planą

Supainiojai! Tai Dievo bausmė galvai mano!

Tiek metų sąmokslą augintą tu supynei!

Tą didį tikslą, naują lemiantį gadynę,

Tą mano jausmą žemišką visų paskiausią,

Kurį ūgdžiau, glaudžiau, kaip vaiką mylimiausią,

Tu užmušei man matant, aš jau dovanojau!

Tu...«

»Dievas tau tegu atleidžia ir globoja! –

Pasakė Raktininkas. – »Lauki tu malonės

Iš Dievo, Jackau Kunige, ne parmazonas

Esu! Žinau, kad mirštančiam reik dovanoti.

Dabar malonią žinią gausi sužinoti.

Kada velionis mano Ponas žemėn puolė,

O aš ant kelių pas krūtinę jo parpuoliau

Ir kalaviją kerštui vilgiau jo žaizdoje,

415 psl.

Pakėlė ponas ranką ir vartus žegnojo,

Akim dar rodė į vartus, kur tu stovėjai;

Be žado būdams ženklą atleidimo dėjo.

Aš supratau taip pat, bet keršyt pasiryžęs,

Niekam dar neprasitariau apie tą kryžių«.

Nutrūko čia kalba, nes Kirmins jau vaitojo,

Ir tuoj visus apėmusi tyla užstojo.

Klebono laukiama. – Čia žingsniai subildėjo

Už durų, – nuomininkas sens skubiai įėjo

Su laišku Kirminui vienuoliui užrašytu.

Jį Jackus broliui duoda, liepdamas skaityti.

Tai Juozo kunigaikščio štabo vyresnysis

Pons Fišeris jį rašė, kurs žinojo visa.

Jis rašo: ciesoriaus slaptasis kabinetas

Nusprendė karą; ciesoriui jau karo metas,

Visur jį skelbia; Varšuvoje jau seimuoja,

Mozūrų luomai jau Seime konfederuojas

Ir skelbia Lietuvos su Lenkais sujungimą.

Klausydams, Jackus jau maldas kalbėti ima,

Jau degančią grabnyčią spaudžia prie krūtinės,

416 psl.

Akis jau džiaugsmo ašaros jam padabino,

Kurių lašuos šviesa grabnyčios spinduliavo:

»Atleisk ramybėj, tarė, Dieve, tarną savo!«

Visi atsiklaupė; už durų suskambėjo

Skambutis: su Švenčiausiu kunigas atėjo.

Naktis jau baigėsi, ir paliai paukščių kelią

Jau ėmė rodyt spindulių žymes saulelė;

Paskui jie ėmė veržtis menėn pro langinę

Ir deimantais ligonio galvą padabino,

Jau veidą, lūpas aukso spinduliai tie lietė,

O jo galva kaip šventojo karūnoj švietė,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.