Pergreit įsakymus įvykdyti skubėjau!
Mintis ta, kad Soplicų giminė pirmoji
Pakels pirmiausia ginklą, Vytį Lietuvoje!
Mintis ta... rodosi, tyra...
»Norėjai keršto? Štai jis! tąjį mano planą
Supainiojai! Tai Dievo bausmė galvai mano!
Tiek metų sąmokslą augintą tu supynei!
Tą didį tikslą, naują lemiantį gadynę,
Tą mano jausmą žemišką visų paskiausią,
Kurį ūgdžiau, glaudžiau, kaip vaiką mylimiausią,
Tu užmušei man matant, aš jau dovanojau!
Tu...«
»Dievas tau tegu atleidžia ir globoja! –
Pasakė Raktininkas. – »Lauki tu malonės
Iš Dievo, Jackau Kunige, ne parmazonas
Esu! Žinau, kad mirštančiam reik dovanoti.
Dabar malonią žinią gausi sužinoti.
Kada velionis mano Ponas žemėn puolė,
O aš ant kelių pas krūtinę jo parpuoliau
Ir kalaviją kerštui vilgiau jo žaizdoje,
Pakėlė ponas ranką ir vartus žegnojo,
Akim dar rodė į vartus, kur tu stovėjai;
Be žado būdams ženklą atleidimo dėjo.
Aš supratau taip pat, bet keršyt pasiryžęs,
Niekam dar neprasitariau apie tą kryžių«.
Nutrūko čia kalba, nes Kirmins jau vaitojo,
Ir tuoj visus apėmusi tyla užstojo.
Klebono laukiama. – Čia žingsniai subildėjo
Už durų, – nuomininkas sens skubiai įėjo
Su laišku Kirminui vienuoliui užrašytu.
Jį Jackus broliui duoda, liepdamas skaityti.
Tai Juozo kunigaikščio štabo vyresnysis
Pons Fišeris jį rašė, kurs žinojo visa.
Jis rašo: ciesoriaus slaptasis kabinetas
Nusprendė karą; ciesoriui jau karo metas,
Visur jį skelbia; Varšuvoje jau seimuoja,
Mozūrų luomai jau Seime konfederuojas
Ir skelbia Lietuvos su Lenkais sujungimą.
Klausydams, Jackus jau maldas kalbėti ima,
Jau degančią grabnyčią spaudžia prie krūtinės,
Akis jau džiaugsmo ašaros jam padabino,
Kurių lašuos šviesa grabnyčios spinduliavo:
»Atleisk ramybėj, tarė, Dieve, tarną savo!«
Visi atsiklaupė; už durų suskambėjo
Skambutis: su Švenčiausiu kunigas atėjo.
Naktis jau baigėsi, ir paliai paukščių kelią
Jau ėmė rodyt spindulių žymes saulelė;
Paskui jie ėmė veržtis menėn pro langinę
Ir deimantais ligonio galvą padabino,
Jau veidą, lūpas aukso spinduliai tie lietė,
O jo galva kaip šventojo karūnoj švietė,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.