Ponas Tadas413-418 psl. · apie 20 min.
Dešimtoji knyga. Emigracija. Jackus83% kūrinio
413 psl.

»Tėvynei nuodėmę ir išdavimo žymę

Taisyt reikėjo, nors darbais pasišventimo,

Krauju ir pavyzdžiu...

»Kovojau už Tėvynę, kur? Kam tai sakyti!

Ne garbei tai dariau, kad žmonės pamatytų.

Mieliau atsimenu ne darbus ypatingus,

Garsius, – bet tik žygius ramius, tylius, naudingus

Ir tas kančias, kur niekas...

»Man sekės kartais į Tėvynę net parvykti,

Vadų įsakymus nešiot ir jums palikti,

Tarybas vest – koptūrą šį gerai pažino –

Galicija, Didžioji Lenkija net mini!

Metus tvirtovėj Prūsuos akmenis nešiojau,

Maskoliai tris kartus lazdoms pečius vanojo,

Sibiran kartą vedė; Austrai vėl rūsyse

Špilberge užkasė, būt tekę amžių visą

Dirbt carcer durum – Dievas ten net neapleido,

Išgelbėjo ir štai savųjų tarpe leido

Numirt su Sakramentais.

»Dabar, kas žino? gal jau vėliai nusidėjau!

414 psl.

Pergreit įsakymus įvykdyti skubėjau!

Mintis ta, kad Soplicų giminė pirmoji

Pakels pirmiausia ginklą, Vytį Lietuvoje!

Mintis ta... rodosi, tyra...

»Norėjai keršto? Štai jis! tąjį mano planą

Supainiojai! Tai Dievo bausmė galvai mano!

Tiek metų sąmokslą augintą tu supynei!

Tą didį tikslą, naują lemiantį gadynę,

Tą mano jausmą žemišką visų paskiausią,

Kurį ūgdžiau, glaudžiau, kaip vaiką mylimiausią,

Tu užmušei man matant, aš jau dovanojau!

Tu...«

»Dievas tau tegu atleidžia ir globoja! –

Pasakė Raktininkas. – »Lauki tu malonės

Iš Dievo, Jackau Kunige, ne parmazonas

Esu! Žinau, kad mirštančiam reik dovanoti.

Dabar malonią žinią gausi sužinoti.

Kada velionis mano Ponas žemėn puolė,

O aš ant kelių pas krūtinę jo parpuoliau

Ir kalaviją kerštui vilgiau jo žaizdoje,

415 psl.

Pakėlė ponas ranką ir vartus žegnojo,

Akim dar rodė į vartus, kur tu stovėjai;

Be žado būdams ženklą atleidimo dėjo.

Aš supratau taip pat, bet keršyt pasiryžęs,

Niekam dar neprasitariau apie tą kryžių«.

Nutrūko čia kalba, nes Kirmins jau vaitojo,

Ir tuoj visus apėmusi tyla užstojo.

Klebono laukiama. – Čia žingsniai subildėjo

Už durų, – nuomininkas sens skubiai įėjo

Su laišku Kirminui vienuoliui užrašytu.

Jį Jackus broliui duoda, liepdamas skaityti.

Tai Juozo kunigaikščio štabo vyresnysis

Pons Fišeris jį rašė, kurs žinojo visa.

Jis rašo: ciesoriaus slaptasis kabinetas

Nusprendė karą; ciesoriui jau karo metas,

Visur jį skelbia; Varšuvoje jau seimuoja,

Mozūrų luomai jau Seime konfederuojas

Ir skelbia Lietuvos su Lenkais sujungimą.

Klausydams, Jackus jau maldas kalbėti ima,

Jau degančią grabnyčią spaudžia prie krūtinės,

416 psl.

Akis jau džiaugsmo ašaros jam padabino,

Kurių lašuos šviesa grabnyčios spinduliavo:

»Atleisk ramybėj, tarė, Dieve, tarną savo!«

Visi atsiklaupė; už durų suskambėjo

Skambutis: su Švenčiausiu kunigas atėjo.

Naktis jau baigėsi, ir paliai paukščių kelią

Jau ėmė rodyt spindulių žymes saulelė;

Paskui jie ėmė veržtis menėn pro langinę

Ir deimantais ligonio galvą padabino,

Jau veidą, lūpas aukso spinduliai tie lietė,

O jo galva kaip šventojo karūnoj švietė,

Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai

417 psl.

Pavasario lėmimai – Kariuomenės įžengimas. – Pamaldos. – Šv. a. Jackaus Soplicos valdiška rehabilitacija. – Iš Gervazo ir Protazo pasikalbėjimų galima spręsti apie netolimą proceso pabaigą. – Ulono meilinimasis prie merginos. – Ginčas del Striukio ir Sakalo išsisprendžia. – Po to svečiai susirenka pasivaišinti. – Pristatymas karvedžiams susižiedavusiųjų.

Oi metai, metai! Kas jus mūs krašte regėjo?

Kaimiečiai sako, kad tais metais užderėjo,

Kareivis jus tik karo metais pavadino;

Apie jus pasakoja seniai, dainos mini.

Pirmiausia ženklu danguje jūs pasireiškę,

Paskui žinia pasklydot tarp žmonių neaiškia;

Lietuvių širdys net pavasaryje šalo

Nuo keisto nujautimo, lyg prieš svieto galą,

Lyg kažko laukė, džiaugės ir kartu ilgėjos.

Kai pirmą kartą kaiminė laukan išėjo,

Stebėtasi, kad džiaugsmo gyvuliams nekėlė

Žalieji želmens, nors jau buvo ir sužėlę.

Tik gulės gyvuliai ant dirvos ir riaumojo

Liūdnai, kiti gi atrają ramiai kramsnojo.

Kaimiečiai net žagres išvilkę iš pašiūrių,

Nors ir žiema praėjo, visgi dar paniurę,

Dainelių nedainuoja, rodos tinginiautų,

Lyg netikėtų, kad reikės pasėjus piauti;

Be noro dirba, vos akėčias velka jaučiai,

Į vakarus vis žiūri žmonės, lyg ką jaučia,

418 psl.

Atrodo, lyg iš ten stebuklo kokio laukia,

Ir seka baimingai paukščius, kurie partraukia.

Garnys sugrįžęs jau lizde, jau jį dabina,

Sparnus kilnodams, vėliavą pavasarinę;

O paskui jį ir kregždės parlekia kalbingos

Ir triūsias pabalių dumblynuose domingai,

Ten dumblą imdamos, nes reik taisyt namukai.

Jau girdisi ir pelkių nendrėse paukščiukai,

Būriai žąsų laukinių ore, rodos, supas,

Ir štai nuilsusios jos garsiai lesti tupias,

Dangaus gi gilumoj tai gervės vis dejuoja.

Ir panaktiniai mano, tai jau negeruoju

Toks sumišimas daros paukščių karalijoj,

Tur būt, pergreit paukščius kokia audra parvijo.

O štai vėl, lyg pulkai sėjikų, dagiliukų,

Špokų, – būriai tik uodegučių, vėliavukių, –

Jų pilnos kalvos, lomos, net nesuskaityti:

Tai raiteliai! Tik rūbų, ginklų nematyti!

Po pulko pulkas, o keliais tai begalinės

Vis traukia eilės pėstininkų geležinės;

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip vienuoliktosios knygos pradžioje vaizduojamas 1812 metų pavasaris?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pasakotojas kreipiasi į tuos metus kaip į padavimą: apie juos pasakoja seniai ir dainos. Pavasarį žmonės jaučia keistą nerimą, lyg prieš pasaulio pabaigą: jie laukia, džiaugiasi ir ilgisi drauge, gyvuliai liūdni, o ūkininkai vis žiūri į vakarus, iš kur laukia stebuklo. Grįžtančių paukščių būriai vaizde staiga virsta raitelių ir pėstininkų pulkais. Napoleono kariuomenės atėjimas aprašytas kaip gamtos atgimimas.

Rašiniui: IstorijaTėvynė

2. Ką Jackus Soplica išpažįsta Gervazui ir kaip baigiasi jų pokalbis?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Mirštantis Kirminas atsiskleidžia: „Soplica Jackus aš...“ Jis pasakoja apie meilę Stalininko dukteriai, apie įžeistą išdidumą ir apie naktį, kai rusai puolė pilį: Stalininkui išėjus ant gonkų, jis griebė rusui šautuvą ir iššovė „net netaikęs“. Nužudęs, jis tapo vienuoliu ir pasivadino Kirminu. Gervazas sako, kad tarp jų „kvita“, nes Jackus šiandien išgelbėjo ir Grafą, ir jį. Galiausiai Gervazas atskleidžia, kad mirdamas Stalininkas peržegnojo vartus, kur stovėjo Jackus, ir taip jam atleido.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.