Akis jau džiaugsmo ašaros jam padabino,
Kurių lašuos šviesa grabnyčios spinduliavo:
»Atleisk ramybėj, tarė, Dieve, tarną savo!«
Visi atsiklaupė; už durų suskambėjo
Skambutis: su Švenčiausiu kunigas atėjo.
Naktis jau baigėsi, ir paliai paukščių kelią
Jau ėmė rodyt spindulių žymes saulelė;
Paskui jie ėmė veržtis menėn pro langinę
Ir deimantais ligonio galvą padabino,
Jau veidą, lūpas aukso spinduliai tie lietė,
O jo galva kaip šventojo karūnoj švietė,
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai
Pavasario lėmimai – Kariuomenės įžengimas. – Pamaldos. – Šv. a. Jackaus Soplicos valdiška rehabilitacija. – Iš Gervazo ir Protazo pasikalbėjimų galima spręsti apie netolimą proceso pabaigą. – Ulono meilinimasis prie merginos. – Ginčas del Striukio ir Sakalo išsisprendžia. – Po to svečiai susirenka pasivaišinti. – Pristatymas karvedžiams susižiedavusiųjų.
Oi metai, metai! Kas jus mūs krašte regėjo?
Kaimiečiai sako, kad tais metais užderėjo,
Kareivis jus tik karo metais pavadino;
Apie jus pasakoja seniai, dainos mini.
Pirmiausia ženklu danguje jūs pasireiškę,
Paskui žinia pasklydot tarp žmonių neaiškia;
Lietuvių širdys net pavasaryje šalo
Nuo keisto nujautimo, lyg prieš svieto galą,
Lyg kažko laukė, džiaugės ir kartu ilgėjos.
Kai pirmą kartą kaiminė laukan išėjo,
Stebėtasi, kad džiaugsmo gyvuliams nekėlė
Žalieji želmens, nors jau buvo ir sužėlę.
Tik gulės gyvuliai ant dirvos ir riaumojo
Liūdnai, kiti gi atrają ramiai kramsnojo.
Kaimiečiai net žagres išvilkę iš pašiūrių,
Nors ir žiema praėjo, visgi dar paniurę,
Dainelių nedainuoja, rodos tinginiautų,
Lyg netikėtų, kad reikės pasėjus piauti;
Be noro dirba, vos akėčias velka jaučiai,
Į vakarus vis žiūri žmonės, lyg ką jaučia,
Atrodo, lyg iš ten stebuklo kokio laukia,
Ir seka baimingai paukščius, kurie partraukia.
Garnys sugrįžęs jau lizde, jau jį dabina,
Sparnus kilnodams, vėliavą pavasarinę;
O paskui jį ir kregždės parlekia kalbingos
Ir triūsias pabalių dumblynuose domingai,
Ten dumblą imdamos, nes reik taisyt namukai.
Jau girdisi ir pelkių nendrėse paukščiukai,
Būriai žąsų laukinių ore, rodos, supas,
Ir štai nuilsusios jos garsiai lesti tupias,
Dangaus gi gilumoj tai gervės vis dejuoja.
Ir panaktiniai mano, tai jau negeruoju
Toks sumišimas daros paukščių karalijoj,
Tur būt, pergreit paukščius kokia audra parvijo.
O štai vėl, lyg pulkai sėjikų, dagiliukų,
Špokų, – būriai tik uodegučių, vėliavukių, –
Jų pilnos kalvos, lomos, net nesuskaityti:
Tai raiteliai! Tik rūbų, ginklų nematyti!
Po pulko pulkas, o keliais tai begalinės
Vis traukia eilės pėstininkų geležinės;
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.