Ponas Tadas418 psl. · apie 5 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai83% kūrinio
418 psl.

Atrodo, lyg iš ten stebuklo kokio laukia,

Ir seka baimingai paukščius, kurie partraukia.

Garnys sugrįžęs jau lizde, jau jį dabina,

Sparnus kilnodams, vėliavą pavasarinę;

O paskui jį ir kregždės parlekia kalbingos

Ir triūsias pabalių dumblynuose domingai,

Ten dumblą imdamos, nes reik taisyt namukai.

Jau girdisi ir pelkių nendrėse paukščiukai,

Būriai žąsų laukinių ore, rodos, supas,

Ir štai nuilsusios jos garsiai lesti tupias,

Dangaus gi gilumoj tai gervės vis dejuoja.

Ir panaktiniai mano, tai jau negeruoju

Toks sumišimas daros paukščių karalijoj,

Tur būt, pergreit paukščius kokia audra parvijo.

O štai vėl, lyg pulkai sėjikų, dagiliukų,

Špokų, – būriai tik uodegučių, vėliavukių, –

Jų pilnos kalvos, lomos, net nesuskaityti:

Tai raiteliai! Tik rūbų, ginklų nematyti!

Po pulko pulkas, o keliais tai begalinės

Vis traukia eilės pėstininkų geležinės;

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip vienuoliktosios knygos pradžioje vaizduojamas 1812 metų pavasaris?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pasakotojas kreipiasi į tuos metus kaip į padavimą: apie juos pasakoja seniai ir dainos. Pavasarį žmonės jaučia keistą nerimą, lyg prieš pasaulio pabaigą: jie laukia, džiaugiasi ir ilgisi drauge, gyvuliai liūdni, o ūkininkai vis žiūri į vakarus, iš kur laukia stebuklo. Grįžtančių paukščių būriai vaizde staiga virsta raitelių ir pėstininkų pulkais. Napoleono kariuomenės atėjimas aprašytas kaip gamtos atgimimas.

Rašiniui: IstorijaTėvynė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.