Iš miško kišas ginklai, juoduoja kepurės,
Lyg kažkoks skruzdėlynas būtų susibūręs.
Visi į šiaurę! Rodos, paukščių laiką seka
Ir žmonės, ir pas mus su paukščiais čia pateko,
Lyg rodos koks instinktas juos čionai varytų.
Žirgai, patrankos, žmonės eina taip nuo ryto
Ik vakaro; padangę jau gaisrai apgaubę,
Jau žemė dreba, jau kovų perkūnai siaubia. –
Jau karas! karas! Lietuvoj nerasti vietos,
Kur aidas jo nesiektų. Net tamsus kaimietis
Tarp girių augęs, nei tėvai, nei pranokėjai
Kurio, kas dedasi už girių, neregėjo,
Kuris kitokio balso niekad nežinojo,
Kaip tik, kai ošia vėjai ar žvėris riaumoja,
Kuris tokius pat girininkus tik suprato, –
Dabar padangėje pašvaistę baisią mato
Ir girių aidą girdi – šovinys, klajodams,
Neradęs taikinio ir kelio sau ieškodams,
Šakas ir kelmus draskė kaip didysis vėjas.
Barzdotas stumbras, samanose sudrebėjęs,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.