Kol pagaliau taboką uostyt prisitaikė;
Sučiaudėjo, kad aidas orą net kilnojo,
O galvą palenkdams karčiai nusišypsojo:
»O man senam tai girdint liūdna, net ir pikta!
Seniems medžiotojams iš tikro nepatiktų,
Jei jie girdėtų, kad aukštam būry bajorų
Šuns uodegą nor spręsti, argi tai padoru!?.
Ir ką sens Reitanas sakytų, jei àtgytų?
Atgal į grabą grįžtų ir užsidarytų.
Ir Niesiolovskis vaivada ar patikėtų,
Kuris net kaiminę šunų paleist galėtų,
Kurs laiko vis šaulius dar papročių senųjų
Ir šimtą net vežimų tinklų tur ilgųjų?
O jo medžiojant ir žuvaujant nematyti
Ir niekas jo negal medžioti išprašyti,
Kuris Bialopiotrovičiaus net nepaklausė!
Na, ką gi jis dabar galėtų šaudyt, klausiu?
Puiki garbė tai būtų, jei toks pons garbingas
Jau imtų sekt medžioklėj jūs madas juokingas!
Laikais senaisiais, kol garsai medžioklės gaudė,
Lokius, vilkus ir šernus tik bajorai šaudė,
O jei ragų kas, ilčių ir nagų neturi,
Tokių žvėrių tegu tarnai, kaimiečiai žiūri;
Joks ponas tokio šautuvo nebūtų ėmęs,
Jei jis smulkių šruotų turėjęs būtų dėmę!
Laikydavo ir kurtus, nes žinojo puikiai,
Kad kartais grįžtant tenka pabaidyti zuikį;
Bet ponai zuikio likimu galvos nesuko;
Jį vydavos su kurtais ant mažų arkliukų
Ponaičiai; ponams tuomet dar garbė rūpėjo,
Ir tokia medžiokle jie veik nesidomėjo!
Tad teikis, Aukštas Podkomoži, nusileisti
Ir nuo tų pareigų rytoj mane atleisti.
Aš senas, negaliu rytoj drauge išjoti,
Nes tai ne man tokioj medžioklėje medžioti!
Esu Hrečecha, o jau nuo karaliaus Lecho
Dar nesiryžo jot zukiauti joks Hrečecha«.
Čia Voiskio kalbą juokas linksmas palydėjo,
Visi pakilo. Podkomožis pirmas ėjo,
Jam metai, laipsnis duoda vietą pirmutinę,
Tik eidams sveikino ponių ir vyrų minią;
Tuoj kvestorius vienuolis kyla, ir Teisėjas,
Podkomožienės ranką imdamas, išėjo,
Tuoj Tadas Telimeną ima, o Kraičiūtę
Asesorius, pons Rejentas gi Hrečechiūtę.
Keli svečiai ir Tadas ėjo pro arklides
Į daržinę, bet jis nelinksmas, lyg paklydęs.
Dienos šios nuotykius vis svarstė prisiminęs
Susitikimą, vakarienę prie kaimynės,
Ir ypač žodis tas – »teta« – labai rūpėjo,
Lyg įkyri musė vis prie ausies zirzėjo.
Norėtų apie Telimeną sužinoti
Pas šauklį, bet negal jo niekur suieškoti;
Ir Voiskio net dabar jis niekur nesutinka:
Drauge, mat, su svečiais, taip kaip tarnams pritinka,
Išėjo ruošt nakvynę del ponių ir ponų,
Nes reikia jiems juk priegalvių minkštų po šonu.
O Tadui buvo įsakyta net jau dieną
Svečius jaunosius vest apnakvinti ant šieno.
O kai svečiai visi nuėjo į nakvynę,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.