Atrodo, lyg iš ten stebuklo kokio laukia,
Ir seka baimingai paukščius, kurie partraukia.
Garnys sugrįžęs jau lizde, jau jį dabina,
Sparnus kilnodams, vėliavą pavasarinę;
O paskui jį ir kregždės parlekia kalbingos
Ir triūsias pabalių dumblynuose domingai,
Ten dumblą imdamos, nes reik taisyt namukai.
Jau girdisi ir pelkių nendrėse paukščiukai,
Būriai žąsų laukinių ore, rodos, supas,
Ir štai nuilsusios jos garsiai lesti tupias,
Dangaus gi gilumoj tai gervės vis dejuoja.
Ir panaktiniai mano, tai jau negeruoju
Toks sumišimas daros paukščių karalijoj,
Tur būt, pergreit paukščius kokia audra parvijo.
O štai vėl, lyg pulkai sėjikų, dagiliukų,
Špokų, – būriai tik uodegučių, vėliavukių, –
Jų pilnos kalvos, lomos, net nesuskaityti:
Tai raiteliai! Tik rūbų, ginklų nematyti!
Po pulko pulkas, o keliais tai begalinės
Vis traukia eilės pėstininkų geležinės;
Iš miško kišas ginklai, juoduoja kepurės,
Lyg kažkoks skruzdėlynas būtų susibūręs.
Visi į šiaurę! Rodos, paukščių laiką seka
Ir žmonės, ir pas mus su paukščiais čia pateko,
Lyg rodos koks instinktas juos čionai varytų.
Žirgai, patrankos, žmonės eina taip nuo ryto
Ik vakaro; padangę jau gaisrai apgaubę,
Jau žemė dreba, jau kovų perkūnai siaubia. –
Jau karas! karas! Lietuvoj nerasti vietos,
Kur aidas jo nesiektų. Net tamsus kaimietis
Tarp girių augęs, nei tėvai, nei pranokėjai
Kurio, kas dedasi už girių, neregėjo,
Kuris kitokio balso niekad nežinojo,
Kaip tik, kai ošia vėjai ar žvėris riaumoja,
Kuris tokius pat girininkus tik suprato, –
Dabar padangėje pašvaistę baisią mato
Ir girių aidą girdi – šovinys, klajodams,
Neradęs taikinio ir kelio sau ieškodams,
Šakas ir kelmus draskė kaip didysis vėjas.
Barzdotas stumbras, samanose sudrebėjęs,
Pašoka, įsiręžia ir karčius pastato,
Nes išvartose kažką baisų blyksint mato
Ir žiūri į žioruojančią šakose ugnį:
Tai granata paklydus rausia čia bedugnę
Ir kaip perkūnas plyšta; pirmąkart patyręs
Čia stumbras baimę bėga slėptis gelmėj girios.
Mūšys! Bet kur gi eit? jaunieji nerimauja
Ir griebia ginklą; moters Dievo tik maldauja,
Visi jau tiki pergale, visi jau šaukia:
Padės Napoleonui Dievas, jo mes laukiam!
Pavasari! kas tuo metu tave regėjo,
Pavasari karų, laikų, kai užderėjo!
Pavasari garsus, žiedais, javais turtingas,
Kurs atvedei pas mus karių pulkus galingus,
Turtingas įvykiais, kuriais stebėjos protas!
Tave ik šiol matau kaip vaizdą išsvajotą!
Nelaisvėj gimęs, surakintas vystykluose,
Tik vienu tuo pavasariu ik šiol džiaugiuosi.
Tūnojo Soplicovas sau pavieškelėje,
O tuo keliu nuo Nemuno vadai du ėjo;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip vienuoliktosios knygos pradžioje vaizduojamas 1812 metų pavasaris?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pasakotojas kreipiasi į tuos metus kaip į padavimą: apie juos pasakoja seniai ir dainos. Pavasarį žmonės jaučia keistą nerimą, lyg prieš pasaulio pabaigą: jie laukia, džiaugiasi ir ilgisi drauge, gyvuliai liūdni, o ūkininkai vis žiūri į vakarus, iš kur laukia stebuklo. Grįžtančių paukščių būriai vaizde staiga virsta raitelių ir pėstininkų pulkais. Napoleono kariuomenės atėjimas aprašytas kaip gamtos atgimimas.
Rašiniui: IstorijaTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.