Ponas Tadas419-420 psl. · apie 5 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai84% kūrinio
419 psl.

Iš miško kišas ginklai, juoduoja kepurės,

Lyg kažkoks skruzdėlynas būtų susibūręs.

Visi į šiaurę! Rodos, paukščių laiką seka

Ir žmonės, ir pas mus su paukščiais čia pateko,

Lyg rodos koks instinktas juos čionai varytų.

Žirgai, patrankos, žmonės eina taip nuo ryto

Ik vakaro; padangę jau gaisrai apgaubę,

Jau žemė dreba, jau kovų perkūnai siaubia. –

Jau karas! karas! Lietuvoj nerasti vietos,

Kur aidas jo nesiektų. Net tamsus kaimietis

Tarp girių augęs, nei tėvai, nei pranokėjai

Kurio, kas dedasi už girių, neregėjo,

Kuris kitokio balso niekad nežinojo,

Kaip tik, kai ošia vėjai ar žvėris riaumoja,

Kuris tokius pat girininkus tik suprato, –

Dabar padangėje pašvaistę baisią mato

Ir girių aidą girdi – šovinys, klajodams,

Neradęs taikinio ir kelio sau ieškodams,

Šakas ir kelmus draskė kaip didysis vėjas.

Barzdotas stumbras, samanose sudrebėjęs,

420 psl.

Pašoka, įsiręžia ir karčius pastato,

Nes išvartose kažką baisų blyksint mato

Ir žiūri į žioruojančią šakose ugnį:

Tai granata paklydus rausia čia bedugnę

Ir kaip perkūnas plyšta; pirmąkart patyręs

Čia stumbras baimę bėga slėptis gelmėj girios.

Mūšys! Bet kur gi eit? jaunieji nerimauja

Ir griebia ginklą; moters Dievo tik maldauja,

Visi jau tiki pergale, visi jau šaukia:

Padės Napoleonui Dievas, jo mes laukiam!

Pavasari! kas tuo metu tave regėjo,

Pavasari karų, laikų, kai užderėjo!

Pavasari garsus, žiedais, javais turtingas,

Kurs atvedei pas mus karių pulkus galingus,

Turtingas įvykiais, kuriais stebėjos protas!

Tave ik šiol matau kaip vaizdą išsvajotą!

Nelaisvėj gimęs, surakintas vystykluose,

Tik vienu tuo pavasariu ik šiol džiaugiuosi.

Tūnojo Soplicovas sau pavieškelėje,

O tuo keliu nuo Nemuno vadai du ėjo;

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl pasakotojas sako, kad iš viso gyvenimo džiaugiasi tik 1812 metų pavasariu?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pasakotojas 1812 metų pavasarį vadina turtingu žiedais, javais ir įvykiais: per Lietuvą žygiuoja kariuomenė, jaunimas griebia ginklus, ir visi tiki: „Padės Napoleonui Dievas“. Tai buvo laisvės viltis. Pats jis prisipažįsta esąs „Nelaisvėj gimęs, surakintas vystykluose“, todėl tik tas pavasaris jam liko tikras džiaugsmas. Iš tolimos dabarties jis jį mato „kaip vaizdą išsvajotą“: tai emigranto prisiminimas.

Rašiniui: TėvynėEmigracijaIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.