Iš miško kišas ginklai, juoduoja kepurės,
Lyg kažkoks skruzdėlynas būtų susibūręs.
Visi į šiaurę! Rodos, paukščių laiką seka
Ir žmonės, ir pas mus su paukščiais čia pateko,
Lyg rodos koks instinktas juos čionai varytų.
Žirgai, patrankos, žmonės eina taip nuo ryto
Ik vakaro; padangę jau gaisrai apgaubę,
Jau žemė dreba, jau kovų perkūnai siaubia. –
Jau karas! karas! Lietuvoj nerasti vietos,
Kur aidas jo nesiektų. Net tamsus kaimietis
Tarp girių augęs, nei tėvai, nei pranokėjai
Kurio, kas dedasi už girių, neregėjo,
Kuris kitokio balso niekad nežinojo,
Kaip tik, kai ošia vėjai ar žvėris riaumoja,
Kuris tokius pat girininkus tik suprato, –
Dabar padangėje pašvaistę baisią mato
Ir girių aidą girdi – šovinys, klajodams,
Neradęs taikinio ir kelio sau ieškodams,
Šakas ir kelmus draskė kaip didysis vėjas.
Barzdotas stumbras, samanose sudrebėjęs,
Pašoka, įsiręžia ir karčius pastato,
Nes išvartose kažką baisų blyksint mato
Ir žiūri į žioruojančią šakose ugnį:
Tai granata paklydus rausia čia bedugnę
Ir kaip perkūnas plyšta; pirmąkart patyręs
Čia stumbras baimę bėga slėptis gelmėj girios.
Mūšys! Bet kur gi eit? jaunieji nerimauja
Ir griebia ginklą; moters Dievo tik maldauja,
Visi jau tiki pergale, visi jau šaukia:
Padės Napoleonui Dievas, jo mes laukiam!
Pavasari! kas tuo metu tave regėjo,
Pavasari karų, laikų, kai užderėjo!
Pavasari garsus, žiedais, javais turtingas,
Kurs atvedei pas mus karių pulkus galingus,
Turtingas įvykiais, kuriais stebėjos protas!
Tave ik šiol matau kaip vaizdą išsvajotą!
Nelaisvėj gimęs, surakintas vystykluose,
Tik vienu tuo pavasariu ik šiol džiaugiuosi.
Tūnojo Soplicovas sau pavieškelėje,
O tuo keliu nuo Nemuno vadai du ėjo;
Mūs Kunigaikštis Juozas ir patsai Vestfalų
Karalius, Lietuvoj padarę gerą galą –
Už Slonimo. Čionai karalius apsistojo.
Tačiau lenkų kariai už tai ant jo burnojo,
Kad jie negal leidimo iš karaliaus gauti
Į rytus eit; taip nor jie su Maskoliais kautis.
Mieste vyriausias štabas rado sau vietovę,
O tūkstančių gurguolė buvo Soplicove,
Ir su štabais savaisiais buvo ten Dambrauskis,
Vadai – Kniazevičius, Giedraitis ir Grabauskis.
Vėlu jau buvo; kambarius tad įsigyja,
Kur spėja: tie dvare, kiti senoj pilyje.
Kiekviens ilsėtis rengias savo kambariuose,
Sargybos aplink dvarą ir kariai laukuose.
Tyla aplink; gurguolė net laukuos miegojo,
Tiktai sargybos kaip šešėliai vien klajojo,
Tik matės vietomis ugnelių sužibimai
Ir skelbėsi sargybinių atsiliepimai.
Senai namiškiai ir vadai jau gult nuėjo;
Akių tik vienas Voiskis vis dar nesudėjo,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.