Pašoka, įsiręžia ir karčius pastato,
Nes išvartose kažką baisų blyksint mato
Ir žiūri į žioruojančią šakose ugnį:
Tai granata paklydus rausia čia bedugnę
Ir kaip perkūnas plyšta; pirmąkart patyręs
Čia stumbras baimę bėga slėptis gelmėj girios.
Mūšys! Bet kur gi eit? jaunieji nerimauja
Ir griebia ginklą; moters Dievo tik maldauja,
Visi jau tiki pergale, visi jau šaukia:
Padės Napoleonui Dievas, jo mes laukiam!
Pavasari! kas tuo metu tave regėjo,
Pavasari karų, laikų, kai užderėjo!
Pavasari garsus, žiedais, javais turtingas,
Kurs atvedei pas mus karių pulkus galingus,
Turtingas įvykiais, kuriais stebėjos protas!
Tave ik šiol matau kaip vaizdą išsvajotą!
Nelaisvėj gimęs, surakintas vystykluose,
Tik vienu tuo pavasariu ik šiol džiaugiuosi.
Tūnojo Soplicovas sau pavieškelėje,
O tuo keliu nuo Nemuno vadai du ėjo;
Mūs Kunigaikštis Juozas ir patsai Vestfalų
Karalius, Lietuvoj padarę gerą galą –
Už Slonimo. Čionai karalius apsistojo.
Tačiau lenkų kariai už tai ant jo burnojo,
Kad jie negal leidimo iš karaliaus gauti
Į rytus eit; taip nor jie su Maskoliais kautis.
Mieste vyriausias štabas rado sau vietovę,
O tūkstančių gurguolė buvo Soplicove,
Ir su štabais savaisiais buvo ten Dambrauskis,
Vadai – Kniazevičius, Giedraitis ir Grabauskis.
Vėlu jau buvo; kambarius tad įsigyja,
Kur spėja: tie dvare, kiti senoj pilyje.
Kiekviens ilsėtis rengias savo kambariuose,
Sargybos aplink dvarą ir kariai laukuose.
Tyla aplink; gurguolė net laukuos miegojo,
Tiktai sargybos kaip šešėliai vien klajojo,
Tik matės vietomis ugnelių sužibimai
Ir skelbėsi sargybinių atsiliepimai.
Senai namiškiai ir vadai jau gult nuėjo;
Akių tik vienas Voiskis vis dar nesudėjo,
Nes Voiskis, mat, paruošti vaišes tur ik ryto,
Nor giminei Soplicų garbę padaryti,
Visiems tos vaišės mielos del svečių brangiųjų,
Ir dalyvaus taip pat dar poros trys jaunųjų,
Nes trejos sužiedotuvės rytoj iš vieno
Bus švenčiamos, taip pat dar atlaidas tą dieną,
Ir dar panūdo pons Dambrauskis generolas
Senoviškai pavalgyt.
Sukviesta iš tolo
Kaimynų net virėjai. Jie penki tarnauja,
O Voiskis daro tvarką ir šeimininkauja.
Su balta prikyšte virtuvėj atsistojęs,
Aprišęs galvą, dar rankoves paraitojęs,
Jis rankoj plokštę laikė ir muses ja gaudė,
Nes trejos sužieduotuvės rytoj iš vieno
Kita ranka uždėjo akinius ištrintus,
Ir knygą paėmė, kad virti pamokintų.
Knyga tur titulą: »Virėjas tobūlasis«.
Toj knygoj įvairiausi specialai rasis;
Naudojos ta knyga ir Grafas iš Tenčino,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.