Ponas Tadas417-424 psl. · apie 25 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai84% kūrinio
417 psl.

Pavasario lėmimai – Kariuomenės įžengimas. – Pamaldos. – Šv. a. Jackaus Soplicos valdiška rehabilitacija. – Iš Gervazo ir Protazo pasikalbėjimų galima spręsti apie netolimą proceso pabaigą. – Ulono meilinimasis prie merginos. – Ginčas del Striukio ir Sakalo išsisprendžia. – Po to svečiai susirenka pasivaišinti. – Pristatymas karvedžiams susižiedavusiųjų.

Oi metai, metai! Kas jus mūs krašte regėjo?

Kaimiečiai sako, kad tais metais užderėjo,

Kareivis jus tik karo metais pavadino;

Apie jus pasakoja seniai, dainos mini.

Pirmiausia ženklu danguje jūs pasireiškę,

Paskui žinia pasklydot tarp žmonių neaiškia;

Lietuvių širdys net pavasaryje šalo

Nuo keisto nujautimo, lyg prieš svieto galą,

Lyg kažko laukė, džiaugės ir kartu ilgėjos.

Kai pirmą kartą kaiminė laukan išėjo,

Stebėtasi, kad džiaugsmo gyvuliams nekėlė

Žalieji želmens, nors jau buvo ir sužėlę.

Tik gulės gyvuliai ant dirvos ir riaumojo

Liūdnai, kiti gi atrają ramiai kramsnojo.

Kaimiečiai net žagres išvilkę iš pašiūrių,

Nors ir žiema praėjo, visgi dar paniurę,

Dainelių nedainuoja, rodos tinginiautų,

Lyg netikėtų, kad reikės pasėjus piauti;

Be noro dirba, vos akėčias velka jaučiai,

Į vakarus vis žiūri žmonės, lyg ką jaučia,

418 psl.

Atrodo, lyg iš ten stebuklo kokio laukia,

Ir seka baimingai paukščius, kurie partraukia.

Garnys sugrįžęs jau lizde, jau jį dabina,

Sparnus kilnodams, vėliavą pavasarinę;

O paskui jį ir kregždės parlekia kalbingos

Ir triūsias pabalių dumblynuose domingai,

Ten dumblą imdamos, nes reik taisyt namukai.

Jau girdisi ir pelkių nendrėse paukščiukai,

Būriai žąsų laukinių ore, rodos, supas,

Ir štai nuilsusios jos garsiai lesti tupias,

Dangaus gi gilumoj tai gervės vis dejuoja.

Ir panaktiniai mano, tai jau negeruoju

Toks sumišimas daros paukščių karalijoj,

Tur būt, pergreit paukščius kokia audra parvijo.

O štai vėl, lyg pulkai sėjikų, dagiliukų,

Špokų, – būriai tik uodegučių, vėliavukių, –

Jų pilnos kalvos, lomos, net nesuskaityti:

Tai raiteliai! Tik rūbų, ginklų nematyti!

Po pulko pulkas, o keliais tai begalinės

Vis traukia eilės pėstininkų geležinės;

419 psl.

Iš miško kišas ginklai, juoduoja kepurės,

Lyg kažkoks skruzdėlynas būtų susibūręs.

Visi į šiaurę! Rodos, paukščių laiką seka

Ir žmonės, ir pas mus su paukščiais čia pateko,

Lyg rodos koks instinktas juos čionai varytų.

Žirgai, patrankos, žmonės eina taip nuo ryto

Ik vakaro; padangę jau gaisrai apgaubę,

Jau žemė dreba, jau kovų perkūnai siaubia. –

Jau karas! karas! Lietuvoj nerasti vietos,

Kur aidas jo nesiektų. Net tamsus kaimietis

Tarp girių augęs, nei tėvai, nei pranokėjai

Kurio, kas dedasi už girių, neregėjo,

Kuris kitokio balso niekad nežinojo,

Kaip tik, kai ošia vėjai ar žvėris riaumoja,

Kuris tokius pat girininkus tik suprato, –

Dabar padangėje pašvaistę baisią mato

Ir girių aidą girdi – šovinys, klajodams,

Neradęs taikinio ir kelio sau ieškodams,

Šakas ir kelmus draskė kaip didysis vėjas.

Barzdotas stumbras, samanose sudrebėjęs,

420 psl.

Pašoka, įsiręžia ir karčius pastato,

Nes išvartose kažką baisų blyksint mato

Ir žiūri į žioruojančią šakose ugnį:

Tai granata paklydus rausia čia bedugnę

Ir kaip perkūnas plyšta; pirmąkart patyręs

Čia stumbras baimę bėga slėptis gelmėj girios.

Mūšys! Bet kur gi eit? jaunieji nerimauja

Ir griebia ginklą; moters Dievo tik maldauja,

Visi jau tiki pergale, visi jau šaukia:

Padės Napoleonui Dievas, jo mes laukiam!

Pavasari! kas tuo metu tave regėjo,

Pavasari karų, laikų, kai užderėjo!

Pavasari garsus, žiedais, javais turtingas,

Kurs atvedei pas mus karių pulkus galingus,

Turtingas įvykiais, kuriais stebėjos protas!

Tave ik šiol matau kaip vaizdą išsvajotą!

Nelaisvėj gimęs, surakintas vystykluose,

Tik vienu tuo pavasariu ik šiol džiaugiuosi.

Tūnojo Soplicovas sau pavieškelėje,

O tuo keliu nuo Nemuno vadai du ėjo;

421 psl.

Mūs Kunigaikštis Juozas ir patsai Vestfalų

Karalius, Lietuvoj padarę gerą galą –

Už Slonimo. Čionai karalius apsistojo.

Tačiau lenkų kariai už tai ant jo burnojo,

Kad jie negal leidimo iš karaliaus gauti

Į rytus eit; taip nor jie su Maskoliais kautis.

Mieste vyriausias štabas rado sau vietovę,

O tūkstančių gurguolė buvo Soplicove,

Ir su štabais savaisiais buvo ten Dambrauskis,

Vadai – Kniazevičius, Giedraitis ir Grabauskis.

Vėlu jau buvo; kambarius tad įsigyja,

Kur spėja: tie dvare, kiti senoj pilyje.

Kiekviens ilsėtis rengias savo kambariuose,

Sargybos aplink dvarą ir kariai laukuose.

Tyla aplink; gurguolė net laukuos miegojo,

Tiktai sargybos kaip šešėliai vien klajojo,

Tik matės vietomis ugnelių sužibimai

Ir skelbėsi sargybinių atsiliepimai.

Senai namiškiai ir vadai jau gult nuėjo;

Akių tik vienas Voiskis vis dar nesudėjo,

422 psl.

Nes Voiskis, mat, paruošti vaišes tur ik ryto,

Nor giminei Soplicų garbę padaryti,

Visiems tos vaišės mielos del svečių brangiųjų,

Ir dalyvaus taip pat dar poros trys jaunųjų,

Nes trejos sužiedotuvės rytoj iš vieno

Bus švenčiamos, taip pat dar atlaidas tą dieną,

Ir dar panūdo pons Dambrauskis generolas

Senoviškai pavalgyt.

Sukviesta iš tolo

Kaimynų net virėjai. Jie penki tarnauja,

O Voiskis daro tvarką ir šeimininkauja.

Su balta prikyšte virtuvėj atsistojęs,

Aprišęs galvą, dar rankoves paraitojęs,

Jis rankoj plokštę laikė ir muses ja gaudė,

Nes trejos sužieduotuvės rytoj iš vieno

Kita ranka uždėjo akinius ištrintus,

Ir knygą paėmė, kad virti pamokintų.

Knyga tur titulą: »Virėjas tobūlasis«.

Toj knygoj įvairiausi specialai rasis;

Naudojos ta knyga ir Grafas iš Tenčino,

423 psl.

Kurio Italų vaišes iki šiol dar žino,

Kuria net Urbonas stebėjos Aštuntasis;

Vėliau iš jos Karolius – Radvila – Mielasis,

Karalių Stasį vaišindams Nesviežiaus rūmuos,

Iškėlė garsią puotą, ir kurios gausumą

Ik šiol Lietuvoje dar kaimo dainos mini.

Pažvelgia knygon Voiskis ir tuojau jau žino,

Ką reik daryt, ir dirba tuoj, kaip reik, virėjai.

Ant stalo peilių penkiasdešimt šokinėja,

Juodi gi virėjukai laksto kaip velniukai,

Tik vyną, pieną neša ir tai visa pila

Į katilus ir keptuvus, garai tik kyla

Tų indų įtalpą maišydami nuo dugno;

Du virėjukai nuolat pučia dumplėms ugnį,

O Voiskis, kad liepsna smarkesnė imtų kilti,

Įsakė skystu sviestu malkas apipilti

(Tiktai namuos turtinguose taip platavoja),

O virėjukai kišt į ugnį nenustoja

Sausas šakas; kiti kepsnius tik kepa, plumpia,

Šernų, elnių, dar jaučių, stirnų kepa kumpiai;

424 psl.

Dar paukščių kaupus peša ir pūkai tik kelias,

Tetervinai ten glušiai, kelios net vištelės;

Nes, mat, nuo tojo žygio vištų vis dar trūko,

Kai Dobžinskių Greblys paukštynan įsisuko

Ir Zosės ūkį sunaikinti taip įniko,

Kad net vaistams jokios vištelės nepaliko.

Tad Soplicovas greit taip įsiveist nespėjo,

Dar paukščių, nors ir buvo paukščiais pagarsėjęs,

Tačiau mėsų visokių buvo kiek tik reikia,

Nes buvo visa ten, ką miestas, girios teikia,

Ką tur kaimynai, juos, mat, jau aplakstė dieną,

Ir tartum trūko ten tik vieno gulbės pieno.

Dalykai du, kur daro ponui malonumą,

Yr Soplicove: tai gausumas, sumanumas.

Rytoj Marijos garbei šventė Gegužinė.

Gražus toks oras, rytas toks pavasarinis,

Dangus toks tyras ties žeme tyliai kabojo,

Lyg gaubtos jūrės, kai banguot visai nustoja;

Tik kelios žvaigždės pro bangas ramiąsias šviečia;

Tik vienas debesėlis vos padangę liečia,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip vienuoliktosios knygos pradžioje vaizduojamas 1812 metų pavasaris?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pasakotojas kreipiasi į tuos metus kaip į padavimą: apie juos pasakoja seniai ir dainos. Pavasarį žmonės jaučia keistą nerimą, lyg prieš pasaulio pabaigą: jie laukia, džiaugiasi ir ilgisi drauge, gyvuliai liūdni, o ūkininkai vis žiūri į vakarus, iš kur laukia stebuklo. Grįžtančių paukščių būriai vaizde staiga virsta raitelių ir pėstininkų pulkais. Napoleono kariuomenės atėjimas aprašytas kaip gamtos atgimimas.

Rašiniui: IstorijaTėvynė

2. Kodėl pasakotojas sako, kad iš viso gyvenimo džiaugiasi tik 1812 metų pavasariu?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pasakotojas 1812 metų pavasarį vadina turtingu žiedais, javais ir įvykiais: per Lietuvą žygiuoja kariuomenė, jaunimas griebia ginklus, ir visi tiki: „Padės Napoleonui Dievas“. Tai buvo laisvės viltis. Pats jis prisipažįsta esąs „Nelaisvėj gimęs, surakintas vystykluose“, todėl tik tas pavasaris jam liko tikras džiaugsmas. Iš tolimos dabarties jis jį mato „kaip vaizdą išsvajotą“: tai emigranto prisiminimas.

Rašiniui: TėvynėEmigracijaIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.